Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2015 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Vakar ryte po lyg neblaivios galvos ir daugybės žadintuvų atsibudau apsikabinus mamos hardą. O šiąnakt psichinė būsena pasiekė tokią stadiją, kad dulkės veda iš proto. Todėl išprotėjusi basčiausi po namus vidury nakties, kad rasčiau siurblį. 
Nuprotėjimas?

2015 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

Beprisimenant

Kažkada pradėjau bijoti.
Bijoti, kad viskas keičiasi taip greitai, kad nebespėju iš paskos. Tiek neįtikėtinų dalykų prabėga - o tada viskas, nebėra. Tai tik akimirkos, momentų žavesys. Nuostabių paprastų stebuklingų kasdieniškų ir nelabai momentų. Savotiškos tobulybės. Momentų, kai širdis ketina sprogti arba norisi verkti iš laimės
arba numirti iš meilės grožiui
arba
arba
arba.
Ir svarbiausia, kad tokių momentų galima atrasti kiekvienoje dienoje. Todėl baisu, kai pagalvoju, kiek daug dalykų aš nebe pamenu iš savo gyvenimo. Bet tai yra per daug svarbu, kad tai būtų galima pamiršti. Todėl pradėjau fiksuoti. Akimis, ausimis ir visa savo esybe.
Kažkada viskas prasidėjo vieną iš laimingiausių akimirkų mano trumpame gyvenime. Kasdieniška, ir galbūt nieko ypatingo. Bet tai buvo ypatinga.

Kaimas. A. vairuoja seną traktorių su prikabintu vežimu. Siūbuoja, labai labai. Mes bėgam paskui ir kraunam kitkas. Stiebai siaubingai braižo kojas, bet bėgu toliau, ir keliu, vėl kraunu. Tuomet važiuojam atgal. Guliu žeme dvelkiančiame vežime, kuris siūbuoja, labai labai. Dangus mėlynas, ir ta fantastiška vakaro vėsa. Kažkur šalia juokiasi brolis su kitais mažais vaikais. Kvepia. Atrodė, kad užuodžiu gyvybę. Aš jaučiausi gyva. Širdis taip plakė, nors iš tikrųjų, tai nebuvo nieko ypatingo. Bet tai buvo ypatinga. Ir aš sau liepiu 
Gertrūda. įsimink tai, nedrįsk pamiršt, nepamiršk to, kad dabar, kad būtent dabar, tai yra tobula akimirka. 

Ir aš nepamiršau. O nuo to laiko vis kartais iš naujo liepiu sau nepamiršti, užfiksuoti. Kartais šių prisiminimų ypač reikia sau.

Vis dar prisimenu

Mūsų su orkestru atliekamas Sanso "Žvėrių karnavalas". Solo dalis. The Swan. P. grojo vienas, tai buvo jo akimirka. O aš galvojau sprogsiu nuo šiurpuliukų, bėgiojančių po mano kūną. Tai buvo verkiančiai gražu. Ir aš taip juo didžiavausi. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

"Imk iš gyvenimo viską. Prancūzija?"
Lapukas. Tik man. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Vakaras. Po darbo - naminė tyla ir prieblanda. Ant stalo pulsuojanti žvakė ir paleista transinė muzika. O mes su L. tiesiog gulim. Gulim tylos ramybėje ir ramybės tyloje. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Ilgas kelias. Pro langą - auksinis ruduo. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Žmonės, kurių akyse - begalybės emocijų. Apsvaigę nuo vyno, muzikos ir prisiminimų iš metų metais nesikeičiančios vietos. Žvelgiu į juos ir tai mane paskandina dar labiau, skauda dar labiau. O muzika. 

Bet tai buvo viena laimingiausia mano akimirkų.

Ir vėl M. bandymas priversti dainuoti Johnny Cashą. O kai pasiimu gitarą, prisijungia tėtis. Tada mama. Brolis. Ir mes dainuojam. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Jūra begalinė. Blaškosi, o paplūdimys - tuštutėlis. Visiškai nieko, tik vėjas ir jūra. Einu vienintelė pakrante, ir dainuoju, rėkiu. Šaltis skverbiasi į mane, o aš pasileidžiu bėgti. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Naktis su Funkadelic'ų "Maggot Brain". 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Gimtadienio laiškas nuo U.  
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Rytas, kai K. viesulu įlėkė į kambarį ir šokdino mane prie lango. Ten - sniegas.
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų.

Atsitiktiniai susitikimai, apkabinimai ir bėgimas mišku lyjant lietui. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų.

Eilinis pasivaikščiojimas laisvės alėja sningant. Žinot, tai gali būti stebuklinga. Ir vėl tas laukimas, laukimas kažko, kažko gero. Ir tai taip gražu. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų.


Nesvarbu, kas galėjo po šių gyvenimo dalelyčių sekti toliau. Tai užfiksuota. Ir tuo metu viso to užteko.


Akimirka yra daugiausia, ko gali tikėtis iš tobulybės.-T.D.

Su didele širdimi, jau beveik snaudžiančia, - Gertrūda.

2015 m. lapkričio 22 d., sekmadienis

Nežinia kas

Gyvenimas ne visada toks, kokį įsivaizduoji. Jis eina savo keliu. O tu eini savuoju. (Allesandro Baricco "Jūra Vandenynas")
Ir vėl klimpstu į nuo realybės tolstančią galaktiką. Galbūt to priežastimi būtų galima laikyti vėl grįžtantį keistą nerealumo jausmą skaitant knygas, kuomet imu plaukioti. O galbūt tas mintis, besisukančias aplink kartą matytus veidus, galimybes ir pasirinkimus, daugybę pasirinkimų. Viltis, kad kas nors pasisuks kitaip ir eilinį susitaikymą su esama padėtimi. Galbūt žemės nesiekimo priežastis yra muzika. O galbūt tik ruduo. Bet vis dažniau jaučiuosi taip, lyg suprasčiau tai, ko nederėtų suprasti. Taip ir leidžiuosi nešama keistų vėjų, retkarčiais švelniai dvelkiančių eilinėje kasdienybėje, priverčiančių tolti nuo ten, kur esu. Kavos ir knygų kombinacija, nešanti link beprotybės, muzika ir lėti pasivaikščiojimai - minčių ir vienatvės narpliojimai. 
Ir kartoju, kad viskas bus gerai, tik nežinia, kur ir kaip. Ir kada.
Galbūt dar ne laikas.
My dear little sister...

Ir vis labiau jaučiasi mandarinų kvapas. Nė nenorėdama, per anksti imu jausti Kalėdas...
-Gertrūda.

2015 m. lapkričio 14 d., šeštadienis

Taip ir čiuožia smegenys, kai virš pusę paros nevalgius nuleidžia kraujo, praleisdamas pamokas kaip melancholiškas vaiduoklis akimis narstai senamiesčio sienas, sveikiniesi su menininku, karts nuo karto grįžtančiu iš savo galaktikos ir iš maniakiškos jo šypsenos bei išsprogusių akių supranti, kad tu anaiptol, nė velnio nesi keistas esant tokių žmonių aplink. Ir vaikščiodamas taip ir nerandi ryšio su jokiu menkiausiu dalyku ir tai varo iš proto, ir jauti, kaip dar labiau skystėja smegenys baigus skaityti Fight clubą begeriant didelius kiekius kavos ant tuščio skrandžio. Ir tuomet tavo paties maniakiškas spoksojimas į vieną tašką begalvojant, kodėl autobuso bendrakeleivių atspindžių lange nepartrenkia priešinga juosta važiuojantys automobiliai. Ir galvoje iš košės drebiami vaizdiniai priverčia pasišokinėjant pareiti namo.
Šiandien - nuprotėjimas.
-Gertrūda.

2015 m. spalio 11 d., sekmadienis

Belaukiant

Mėgstu naktis.
Tas vienišas, o kartais ir nelabai, naktis. Vėsias ir žvaigždėtas. Naktis, su dideliu mėnuliu. Kai atsibudus naktį, galima girdėti už lango barbenantį lietų. Kai atsibudęs girdi tylą.
Mėgstu naktis.
Naktį gali nutikti įdomių dalykų. Naktį viskas atrodo daug tikriau. Naktį, kai esi vienas, gali kaip fotoaparato juostelę išryškini savo mintis. Pamatai jas daug ryškiau, kas iš pradžių net gi gali išgąsdinti. Naktis leidžia susivokti. Naktį galima pamatyti savo tikrųjų minčių ir jausmų grynumą. Gal net gi perdėtą. Naktis gali būti svarstymų metas. Nemigos ir sapnų metas.
Mėgstu naktis.
Naktį jaučiasi daug labiau. Keistumas - pamišimas - nuostabu - skauda. Ramybė. Arba dar didesnis pamišimas.


2015 m. spalio 7 d., trečiadienis

2015 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Regis po šiaudiniu stogu

Seniai nejaučiau tokios ramybės.
Tos ramybės, kai galiausiai supranti, kad nesvarbu, kaip įvykiai bepasisuktų, vis tiek viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Nežinau, ar tai reiškia, kad tikiu likimu, nes taip nėra. Galbūt tai tiesiog reiškia, kad aš pasitikiu. Pasitikiu, kad tai, ką man duoda gyvenimas, kokias galimybes suteikia ar atima, kokiais keliais veda, viskas vis tiek galiausiai bus gerai. Nesvarbu, kas ištinka. Nes visi sprendimai yra geri, savaip. Kiekvienas sprendimas nuveda skirtinga linkme, ir tai jau tavo pačio pasirinkimas, kaip susitvarkyti su gaunamais rezultatais.

O aš nusprendžiau rizikuoti. Nors kuriam laikui palikti savąją komforto zoną ir išeiti pakvėpuoti naujų vėjų kvapais. Atsitraukti į Nidą.
Et, prisimenu, kaip aš dvejojau dėl pasiūlymo visai vasarai pasilikti Nidoje dirbti... Roviausi galvą dėl nenoro palikti tiek daug gerų dalykų namie, dėl baimės pasilikti ten, kur beveik nieko nepažįstu. Bet aš pasiryžau. Ir tai buvo vienas geriausių mano sprendimų.

Ramuma.
Vokiečių turistų grupės pastoviai tipenančios su fotoaparatais rankose ir fotografuojančios kiekvieną Nidos kamputį. Žmonės, apsikarstę paplūdimio krepšiais ir mažais vaikais, pamažu traukiantys jūros link. Laivai, tyliai snūduriuojantys uoste laukdami naujų horizontų. Nakties žibintai su draugiją palaikančiomis, šviesos išsiilgusiomis musytėmis. Svilinantis smėlis ir tyla kopose. Briedžiai, karts nuo karto išeinantys į miestą pažiūrėti, kaip gyvena kiti.
Galbūt, galbūt tai gali pasirodyti monotoniška. Nuobodu. Atostogos čia savaitei, ne daugiau.
Cha, taip maniau ir aš.
Kol nepanėriau gilyn į tikrąjį vasaros Nidoje gyvenimą.

Pradėdama darbą geriausiame (just my opinion) Nidos bare "Kaštonas", automatiškai susipažinau ir su naujais kolegomis. Nauji veidai, nauji charakteriai, nauji įšūkiai bendraujant. Pamažu ėmiau suprasti, koks kiekvienas, dirbantis čia, yra skirtingas, bet visus vienija kažkas tokio, ko negaliu paaiškinti. Ir visai nesvarbu, kad visų mūsų tarpe buvau jauniausias ten esantis žmogiukas - jaučiausi ten sava. Turbūt čia ir yra tas nerealiausias jausmas, kurį sukelia "Kaštono" atmosfera. Todėl buvau be proto laiminga, galėdama prisidėti prie tos atmosferos kūrimo. Dirbdama ten, aš jaučiau kaifą. Mes šokdavome pagal regį. Dainuodavome ir šaukdavome. Lipdavom vienas kitam ant kojų. Kartais tyliai į ausis pasikeikdavome. Verkėme pjaustydami svogūnus. Ir tai buvo kažkas nerealaus.
Ir būtent tais momentais aš pasijusdavau žiauriai nepriklausoma.
Grįžtu, kada noriu. Darau viską, ką noriu. Pačius beprotiškiausius dalykus. Ir niekas, absoliučiai niekas manęs neteisia. Nes ten - vieni nepažįstami, tapę viena šeima. Ar Faksas, ar zuikio daržas.
Tai vasaros šeima.
Todėl buvo neapsakomai keista ir liūdna, kai valgant blynus ir kalbant apie briedžius, visiškai staiga savo kambariokės akyse išvydau ašaras.
-Tu išvažiuoji.
Ir tuomet staigus suvokimas, kad vasara tuoj baigsis. Kiekvienas vėl turės grįžti į savo gyvenimus. Nes Nida - kurortas, tapęs namais, bet laikinais. Ir vis tiek laikas grįžti. Į didmiesčius, kur vėl pastovus skubėjimas ir lėkimas. Ir vėl po truputį grįžtantys klausimai "ir ką gi aš veiksiu savo gyvenime".
Any way, nepamiršiu naktų stebint krentančias žvaigždes. Miškų. Bandymų pasitikti tekančią saulę. Naktinių žygių. Naktinių pasivaikščiojimų su be proto atsitiktinai sutiktais, beveik nepažįstamais žmonėmis. Briedžių. Regio, nuo šiol visada priminsiančio man "Kaštoną". Pasisėdėjimų prie baro geriant karštą vyną. Koncertų. Paskutiniojo Margaritos lašo. Voliojimosi kopose. Ir tų melancholiškų vakarų su knyga, privertusių pasijusti lyg namie.


Paskutinė naktis, paskutinis tedžio sumuštinis ir paskutinis juokas iki ašarų. Paskutinis skrydis per gatves ir paskutinė rytmečio vėsa. Nida, susimatysim po metų.
O dabar man ramu.Nes esu dėkinga tam, kas pastūmėjo mane link rizikos. Kas suteikė galimybes, o aš jomis pasinaudojau ir taip pradėjau auginti mažus, bet po truputį stiprėjančius savo šarvus. Visa patirtis - tai kiautas, padėsiantis vėliau. Kad nebūtų taip sunku.

Ech, jaučiuosi pasenusi. Bet man ramu.

2015 m. kovo 11 d., trečiadienis

Belekas. Ir vėl.

Kažkaip neįtikėtina, kad jau pavasaris. 
Dabar apskritai viskas lekia neįtikėtinu greičiu, o aš kaip visada plaukiu pasroviui savoje rutinoje, kartais prablaškoma laidotuvių, laipiojimų per tvoras, kebabų ar pavasarinių pasivaikščiojimų stebint aplinkinius. 
Jei paklaustumėte apie laidotuves, tai mirė draugės voras. Na, nežinau, ar teisinga sakyti "jos" voras, nes šis žmogus, iš per didelės vorų baimės tiesiog uždarė nieko nenutuokiantį vorą į permatomą dėžutę ir, aišku, bijojo paleisti. Žiūrint iš kitos pusės, baimė gelbsti gyvybes. Pasak minėto žmogaus, jeigu jis nebūtų įkalinęs voro, ilgakojis kambaryje tiesiog būtų susiurbtas. Taigi, tas voras, kuriam buvo suteiktas Agurko vardas, maitinamas negyvomis musėmis ir vandens lašeliais, išgyveno apie 3 mėnesius ir net gi neblogai toje dėžutėj įsikūrė. Bet gyvenimas yra gyvenimas, todėl Agurko gyvųjų tarpe nebėra.
Prieš užkasdamos jį po sodo medžiu, mes pagaminom jam karstą ir užbarstėm blizgučiais. Sukalbėtos kalbos, prisimenant Agurko gyvenimo liniją, o dabar jis ilsisi ramybėje. Tereikia tikėtis, kad tų žemių vėjas nenubarstys. Kitu atveju, net sunku įsivaizduoti, ką galvotų žmonės, atradę blizgančią dėžutę su negyvu voru. Man net sunku įsivaizduoti, ką galvoja žmogus, kuris tai skaito. Bet žinote, tai buvo geriausios laidotuvės, kuriose teko dalyvauti. Jose buvo viso labo du žmonės, bet abiems rūpėjo, kas buvo laidojama. Galima paminėti, kad ir Gary Rules "Mad world" nuostabiai prisidėjo prie tvyrančios atmosferos, o ir kasti žemes man visai patiko.
Tai taip ir gyvenu. 
Liūdžiu vieną kartą per mėnesį (bet tada ateina sesė su gitara, mes dainuojam ir vėl viskas būna gerai) vis labiau šypsausi užuosdama pavasarį ir veriama nostalgijos galvoju, kaip pasiilgau Mėnuo Juodaragio ir visų tų žmonių. 
O šiandien diena buvo gera. Filmas sėdint sausakimšoje salėje sėdint ant laiptų, senųjų beržų aplankymas ir pašnekesiai su sese. Vis labiau imu vertinti žmones, kurie supranta ir su kuriais galima kalbėti bet ką. Ir vis labiau jaučiasi pavasaris. 
(nežinau, kiek kartų jau tai pakartojau).


valio man, parašiau dar vieną bereikšmį post'ą. nebemoku rašyti to, kas svarbu. 

2015 m. kovo 2 d., pirmadienis

Šviesūs rytai,
vaikščiojimas laisvės alėja pirmyn atgal,
odinė striukė ir senas džinsinis švarkas,
gatvės muzikantai,
žaibuotas dangus,
basos kojos ant kiemo asfalto,
atidarytos balkono durys,
nuo saulės oranžinis kambarys,
artėjantys koncertai,
laukimas prie beržų,
balų kvapas,
kregždutės,
beveik vasara,
Flora Cash,
šiltas šaltis,
improvizacinė poezija apie spintą ir stintas,
užkimšti autobusai,
pasivaikščiojimai,
tie Džono Lenono akiniai,
įkvėpimai.
Žaluma.
Pavasaris!