Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2015 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Vakar ryte po lyg neblaivios galvos ir daugybės žadintuvų atsibudau apsikabinus mamos hardą. O šiąnakt psichinė būsena pasiekė tokią stadiją, kad dulkės veda iš proto. Todėl išprotėjusi basčiausi po namus vidury nakties, kad rasčiau siurblį. 
Nuprotėjimas?

Double

Vakar nukeliavau į Vilnių. Kaip keista ir kaip gera išgirsti 'kaip tavęs pasiilgau', nors ir glumina. O L. visai nepasikeitus. Lygiai tokia pati sėlinanti lapė. Beklaidžiojant, senose patalpose tarp kažin kokių daugiabučių radome mugę, įrengtą tikroje skylėje. Ten kažkas stebuklingo.  Apleistų sienų kvapas sumišęs su Kalėdine dvasia ir meno apraiškomis. Pirmam aukšte grojantis reggae vėl priminė "Kaštoną". Dabar visada reggae primena "Kaštoną". Stebuklinga. Kažkur būgnais grojo hipiai, pardavinėjo sumuštinius žvakių šviesoje ir dredinis vaikinukas kalbėjo su mergina, kurios akys švytėjo.
Vėliau vėl vaikščiojimai jaučiant mažus lašelius ant veido, plaukų ir visur. L. eilinį kartą išėjo parūkyt, o aš apžiūrėjau dar vieną kitą mugę. Vėliau sekė vaikščiojimai su pokalbiais ir planų kūrimas, žadantis gerą koncertą su bemiege naktimi, daug daug kavos ir rytinėmis paskaitomis, jei liksiu gyva. 
Ir vėl vaikščiojimai. Mėgstu eiti pasivaikščioti. O vėlai vakare - matematikas, kurį, matyt, pritraukė vyšnių tabako kvapas. Klausė, ar turime meninio potraukio. Jo gražus balsas, bet turbūt to nepakako. Ir kelios, keistos, paskutinės minutės prieš išvykstant. 

Ir dar tas keistas jausmas, kai žmogų, kuris gyvena šalia, su kuriuo taip norėtum vėl pasivaikščioti kaip kažkada naktį, sutinki visur kitur, tik ne tame mieste, kuriame abu gyvenate. 

-Gertrūda.

2015 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

Aš ir vėl, mielą eilinį kartą savęs visai visai nenustebinau - kažkur ir vėl per šią savaitę spėjau praganyti Mėnuo Juodaragio apyrankę, kurią nusiimdavau tik labai ypatingais atvejais, atminties kortelę, auskarus, reikalingus lapus ir dar turbūt krūvą dalykų, kurių tiesiog nepamenu. Išvada nuo neatmenamų laikų - daiktai pas mane neužsilieka.

Yra du variantai.

a) aš žiūriu į pasaulį optimistiškomis akimis ir esu visai nematerialinis žmogus ir man daiktai nereiškia kažko ypatingo.
b) aš esu žioplas, kvailas, neatidus, bukas, netausojantis turto vaikas, kuriam reikia gero sprigto į kaktą, kad tapčiau atidesnė. 


Turbūt pirmas variantas per daug tobulas, kad būtų tiesa. Ech. Turbūt be proto įdomus būtų dalykas surasti visus daiktus, ką tik kada nors esu pametusi.



-Gertrūda.

2015 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

Beprisimenant

Kažkada pradėjau bijoti.
Bijoti, kad viskas keičiasi taip greitai, kad nebespėju iš paskos. Tiek neįtikėtinų dalykų prabėga - o tada viskas, nebėra. Tai tik akimirkos, momentų žavesys. Nuostabių paprastų stebuklingų kasdieniškų ir nelabai momentų. Savotiškos tobulybės. Momentų, kai širdis ketina sprogti arba norisi verkti iš laimės
arba numirti iš meilės grožiui
arba
arba
arba.
Ir svarbiausia, kad tokių momentų galima atrasti kiekvienoje dienoje. Todėl baisu, kai pagalvoju, kiek daug dalykų aš nebe pamenu iš savo gyvenimo. Bet tai yra per daug svarbu, kad tai būtų galima pamiršti. Todėl pradėjau fiksuoti. Akimis, ausimis ir visa savo esybe.
Kažkada viskas prasidėjo vieną iš laimingiausių akimirkų mano trumpame gyvenime. Kasdieniška, ir galbūt nieko ypatingo. Bet tai buvo ypatinga.

Kaimas. A. vairuoja seną traktorių su prikabintu vežimu. Siūbuoja, labai labai. Mes bėgam paskui ir kraunam kitkas. Stiebai siaubingai braižo kojas, bet bėgu toliau, ir keliu, vėl kraunu. Tuomet važiuojam atgal. Guliu žeme dvelkiančiame vežime, kuris siūbuoja, labai labai. Dangus mėlynas, ir ta fantastiška vakaro vėsa. Kažkur šalia juokiasi brolis su kitais mažais vaikais. Kvepia. Atrodė, kad užuodžiu gyvybę. Aš jaučiausi gyva. Širdis taip plakė, nors iš tikrųjų, tai nebuvo nieko ypatingo. Bet tai buvo ypatinga. Ir aš sau liepiu 
Gertrūda. įsimink tai, nedrįsk pamiršt, nepamiršk to, kad dabar, kad būtent dabar, tai yra tobula akimirka. 

Ir aš nepamiršau. O nuo to laiko vis kartais iš naujo liepiu sau nepamiršti, užfiksuoti. Kartais šių prisiminimų ypač reikia sau.

Vis dar prisimenu

Mūsų su orkestru atliekamas Sanso "Žvėrių karnavalas". Solo dalis. The Swan. P. grojo vienas, tai buvo jo akimirka. O aš galvojau sprogsiu nuo šiurpuliukų, bėgiojančių po mano kūną. Tai buvo verkiančiai gražu. Ir aš taip juo didžiavausi. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

"Imk iš gyvenimo viską. Prancūzija?"
Lapukas. Tik man. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Vakaras. Po darbo - naminė tyla ir prieblanda. Ant stalo pulsuojanti žvakė ir paleista transinė muzika. O mes su L. tiesiog gulim. Gulim tylos ramybėje ir ramybės tyloje. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Ilgas kelias. Pro langą - auksinis ruduo. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Žmonės, kurių akyse - begalybės emocijų. Apsvaigę nuo vyno, muzikos ir prisiminimų iš metų metais nesikeičiančios vietos. Žvelgiu į juos ir tai mane paskandina dar labiau, skauda dar labiau. O muzika. 

Bet tai buvo viena laimingiausia mano akimirkų.

Ir vėl M. bandymas priversti dainuoti Johnny Cashą. O kai pasiimu gitarą, prisijungia tėtis. Tada mama. Brolis. Ir mes dainuojam. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Jūra begalinė. Blaškosi, o paplūdimys - tuštutėlis. Visiškai nieko, tik vėjas ir jūra. Einu vienintelė pakrante, ir dainuoju, rėkiu. Šaltis skverbiasi į mane, o aš pasileidžiu bėgti. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Naktis su Funkadelic'ų "Maggot Brain". 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Gimtadienio laiškas nuo U.  
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Rytas, kai K. viesulu įlėkė į kambarį ir šokdino mane prie lango. Ten - sniegas.
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų.

Atsitiktiniai susitikimai, apkabinimai ir bėgimas mišku lyjant lietui. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų.

Eilinis pasivaikščiojimas laisvės alėja sningant. Žinot, tai gali būti stebuklinga. Ir vėl tas laukimas, laukimas kažko, kažko gero. Ir tai taip gražu. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų.


Nesvarbu, kas galėjo po šių gyvenimo dalelyčių sekti toliau. Tai užfiksuota. Ir tuo metu viso to užteko.


Akimirka yra daugiausia, ko gali tikėtis iš tobulybės.-T.D.

Su didele širdimi, jau beveik snaudžiančia, - Gertrūda.

2015 m. lapkričio 22 d., sekmadienis

Nežinia kas

Gyvenimas ne visada toks, kokį įsivaizduoji. Jis eina savo keliu. O tu eini savuoju. (Allesandro Baricco "Jūra Vandenynas")
Ir vėl klimpstu į nuo realybės tolstančią galaktiką. Galbūt to priežastimi būtų galima laikyti vėl grįžtantį keistą nerealumo jausmą skaitant knygas, kuomet imu plaukioti. O galbūt tas mintis, besisukančias aplink kartą matytus veidus, galimybes ir pasirinkimus, daugybę pasirinkimų. Viltis, kad kas nors pasisuks kitaip ir eilinį susitaikymą su esama padėtimi. Galbūt žemės nesiekimo priežastis yra muzika. O galbūt tik ruduo. Bet vis dažniau jaučiuosi taip, lyg suprasčiau tai, ko nederėtų suprasti. Taip ir leidžiuosi nešama keistų vėjų, retkarčiais švelniai dvelkiančių eilinėje kasdienybėje, priverčiančių tolti nuo ten, kur esu. Kavos ir knygų kombinacija, nešanti link beprotybės, muzika ir lėti pasivaikščiojimai - minčių ir vienatvės narpliojimai. 
Ir kartoju, kad viskas bus gerai, tik nežinia, kur ir kaip. Ir kada.
Galbūt dar ne laikas.
My dear little sister...

Ir vis labiau jaučiasi mandarinų kvapas. Nė nenorėdama, per anksti imu jausti Kalėdas...
-Gertrūda.

2015 m. lapkričio 14 d., šeštadienis

Taip ir čiuožia smegenys, kai virš pusę paros nevalgius nuleidžia kraujo, praleisdamas pamokas kaip melancholiškas vaiduoklis akimis narstai senamiesčio sienas, sveikiniesi su menininku, karts nuo karto grįžtančiu iš savo galaktikos ir iš maniakiškos jo šypsenos bei išsprogusių akių supranti, kad tu anaiptol, nė velnio nesi keistas esant tokių žmonių aplink. Ir vaikščiodamas taip ir nerandi ryšio su jokiu menkiausiu dalyku ir tai varo iš proto, ir jauti, kaip dar labiau skystėja smegenys baigus skaityti Fight clubą begeriant didelius kiekius kavos ant tuščio skrandžio. Ir tuomet tavo paties maniakiškas spoksojimas į vieną tašką begalvojant, kodėl autobuso bendrakeleivių atspindžių lange nepartrenkia priešinga juosta važiuojantys automobiliai. Ir galvoje iš košės drebiami vaizdiniai priverčia pasišokinėjant pareiti namo.
Šiandien - nuprotėjimas.
-Gertrūda.

2015 m. spalio 11 d., sekmadienis

Belaukiant

Mėgstu naktis.
Tas vienišas, o kartais ir nelabai, naktis. Vėsias ir žvaigždėtas. Naktis, su dideliu mėnuliu. Kai atsibudus naktį, galima girdėti už lango barbenantį lietų. Kai atsibudęs girdi tylą.
Mėgstu naktis.
Naktį gali nutikti įdomių dalykų. Naktį viskas atrodo daug tikriau. Naktį, kai esi vienas, gali kaip fotoaparato juostelę išryškini savo mintis. Pamatai jas daug ryškiau, kas iš pradžių net gi gali išgąsdinti. Naktis leidžia susivokti. Naktį galima pamatyti savo tikrųjų minčių ir jausmų grynumą. Gal net gi perdėtą. Naktis gali būti svarstymų metas. Nemigos ir sapnų metas.
Mėgstu naktis.
Naktį jaučiasi daug labiau. Keistumas - pamišimas - nuostabu - skauda. Ramybė. Arba dar didesnis pamišimas.



Atradau kažką nuostabaus.
Labanakt. 
-Gertrūda.

2015 m. spalio 7 d., trečiadienis

2015 m. spalio 4 d., sekmadienis

"<...> it was supposed to make you feel something."

Visuomenėj visuomet buvo ir bus tų, kurie diktuoja madas ties įvairiausiais aspektais. 
Bet gink dieve, niekad negalvojau, kad kada atplauks tokios mados tendencijos, kai "buvimas menininku" tampa kietu dalyku. 

***
*Su dideliu ir geru Canon'u nufotografuoja medžių lapus - menas.*

*Nupiešia žmogų (kam tos proporcijos, kam tas išdėstymas) - menas.*


*Dėl atsitiktinumo atsiranda muziejuje - štai ir nauja nuotrauka instagrame su antrašte "kultūrinamės" - menas.*


*Tampama kaip tos  tumblr išsišokusių kaulų liūdnos mergaitės Nirvanos marškinėliais - nes juk tai taip artsy (na ir kas, kad ir tos pačios Nirvanos žino tik tą vienintelę Smells like teen spirit). Tai - menas.*


*Kuria "meną" iš savo išvaizdos - spalvotai dažyti plaukai rėkia "aš noriu išsiskirti iš kitų!", pagal naujausias tendencijas akropolyje pirkti kerzai ir hipinės suknelės - ak, juk tai taip meniška, taip artsy, ak, atrodau kaip iš 90's - menas."*

***
Net nežinau, džiaugtis ar verkt, jei žmonės pradeda daugiau dėmesio kreipti į kultūrą ar kūrybą, bet visiškai nesuvokia to esmės. Blyn, juk menininkai kuria ne šiaip sau... Ne dėl to, kad tai kietaiiii.
Juk visa tai turėtų žmogų priversti ką nors jausti.
Suvokti.
Tais keistais, o kartais ir šlykščiais kūriniais priversti pažvelgti į tam tikras problemas, į kurias žiūrėti yra nemalonu. Ar tiesiog nukelti žmogų į tam tikrų pojūčių erdvę.
Paėmęs į ranką teptuką ir aptaškęs jį spalvomis, tu netapsi dailininku. Nešiodamasis muzikos instrumentą kaip aksesuarą prie aprangos, tu netapsi muzikantu. Apsirengęs pagal savo sukurtus stereotipus "kaip turi atrodyti menininkas", TU JUO NETAPSI. O ir tas lankymasis parodose tau neatneš nė kruopelytės naudos, jei į viską žvelgsi tuščiomis akimis ir nė nepamąstysi, ką menininkas norėjo pasakyti savo kūrinyje, kurį matai sau prieš akis.


tuščia tuščia tuščia
tai ne individualybės, o beždžionės, atkartojančios viską, kas yra aplinkinių kišama į protus
o juk viskas turi eiti iš vidaus.

Taigi, kai kurie žmonės ir toliau krenta prarajon, ir toliau siekia dugno apsimetinėdami tuo, kuo jie nėra. Kaip marionetinės lėlės, valdomos tik visuomenės diktuojamų tiesų ir brukamų madų. Taigi ir mano didis nusivylimas aplinkiniais niekaip nepasiekia pabaigos taško. Kai atrodo, kad žemiau kristi jau neįmanoma, visuomet atsiranda kas nors, kas sugeba priminti, kad visuomet gali būti ir blogiau. Bet aš vis tikiuosi, kad ta mada būti menininku praeis - juk bet kokios mados sensta. Reikia tik to sulaukti, o per tą laiką, kiek įmanoma nekvaršinti sau dėl to galvos ir eiti stebėti tikrųjų menininkų darbų. O kalbant apie tai, jau pastarąsias keletą savaičių vyksta tarptautinis meno festivalis "Kaunas bienalė". Ir nors pagrindiniai atidarymai, muzikiniai ar vaidybiniai pasirodymai jau praėjo, skirtingose Kauno vietose parodos vis dar tebevyksta, tad mielai kviesčiau jus ten apsilankyti. 
Momentai iš pastarųjų dienų "Kauno bienalės".
Visi performansai, parodos ir kiti pasirodymai buvo tikrai geri. Ypač nerealu buvo tamsoje užsimerkus klausyti be proto keistų, aštrių ir gan nemalonių, bet sukeliančių pačius įvairiausius vaizdinius, garsų. Mano kompanionė galvojo: kokia viso šito idėja? Ar tais garsais buvo siekta kažką parodyti, suprasti? Gavome atsakymą: menininkas - tuo momentu jis buvo tiesiog asmuo, atvėręs mums duris į savo pačių vidines erdves ir leidžiantis vaizduotei viską kurti pačiai. Tokia ir buvo esmė.
Ech, kiekvieną kartą džiaugiuosi tokių renginių dėka gavusi peno apmąstymams. Menas menas menas....

P.s. kad jūs žinotumėt, kaip keista buvo išvysti Žilinsko galerijoj dalinant alų nemokamai!
***shine on you crazy diamond....***

-Gertrūda.

2015 m. rugsėjo 13 d., sekmadienis

Fotografijos, hipinės personos, pagonys arba ir vėl prisimenant nerūpestingumą

Pagaliau prisiruošiau atkasti savo mylimojo, visur trenkto, bet dar gyvo (nežinia kuriam laikui) fotoaparato archyvus. Ir nors tas jautruolis tąsomas visur ir visada (jei tik ir taip jau nuo svorio plyštančioje kuprinėje lieka vietos), šį kartą nuotraukos tik iš Juodaragio. O tai gal kiek keistoka, nes paprastai pyškinu (beveik) visus ir (beveik) visada. O ir progų per pastarąjį laiką pasitaikė daug.
Kalbant apie tai, labai džiaugiuosi, kad Kaune dabar pastoviai kas nors vyksta: tai parodos, tai koncertai, tai šiaip kokie mini festai. Žodžiu, kol kas, kai mokslai ir muzikos mokykla dar nelaužia proto, kūno ir visos mano esybės, leidžiu sau lankytis visur, kur įmanoma ir kam yra jėgų. O tie lankymaisi kartais nuveda prie įvairiausių pažinčių: gryniausi pagonys, kviečiantys į susitikimus prie aukuro, beprotiškai užknisančiu draugiškumu spinduliuojantys ledo arenos mėgėjai ar momentinis -akropolinis - naglasis romantikas, atstumiamas už bandymus bučiuoti ir padarantis "tai, ką seniau turėjo padaryti - išeiti" (tos epiškos pabaigos iki šiol nepamirštu ir lūžtu iš juoko tai prisiminus). Eilinį kartą galvoju, ir kokių gi įdomių (bet ne visada teigiamai) žmonių kartais galima sutikti.
Bet, kad ir kaip būtų gaila (not), visos tos situacijos ar apsilankymai liko užfiksuoti tik atmintyje, o fotoaparato kortelėje - kaip jau minėjau - 2 savaičių senumo Juodaragis. Kalbant apie festivalį, Mėnuo Juodaragis XVIII buvo kaip visada nerealus. Kaip tradicija, vos tik jam pasibaigus, jau nekantrauju sekančių metų MJR.
Taigi taigi, ta proga, kad pagaliau baigiau visus nuotraukų tvarkymus, dalinuosi įspūdžiais su jumis.
Kažkodėl jaučiu, kad savo blog'e daug lengviau viską išreiškiu ne žodžiais, o vaizdais... Nes pažiūrėjus pastaruosius įrašus, juose pagrinde ne mintys ar pasakojimai, o nuotraukos. Ar gerai tai, ar blogai - aš nežinau. Spręsti jums.
Besiilsint saulėj ir klausant dūzgiančio "Kamanių šilelio"...
Sisters
Chillin'

Valgom picą!
Truputį charizmos
Softly
Ir taaaip.... Tai buvo kraupiausias mano matytas pasirodymas.
Išsišokom pagal kolumbietišką muziką... Dar nemačiau tokios grupės, kuri taip užvestų publiką.

     

-Gertrūda.

2015 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

The last memories of the summer

Prisimenant rytus. 
Naktiniai žygiai. Ar iškylos?..
Susitiko dvi nemigos.
Looking for the new horizons...
Waiting for the sun.
Summer girl.
Shining.
Mėgaujantis paskutinėmis minutėmis iki darbo...
From the bar...
Morning coffee.
Silent.

Somewhere, somehow.
Searching.

Ir dar viena be proto miela daina... 

Vasarą būna gerai. Bet galbūt gerai ją nutraukti per gražius momentus? Tuomet atminty liks tik patys geriausi prisiminimai. O aš po truputį bandau visa tai paleisti ir vėl su šypsena pasitikti rudenį. Et, ir vėl laukia permainos.

-Gertrūda.

2015 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Regis po šiaudiniu stogu

Seniai nejaučiau tokios ramybės.
Tos ramybės, kai galiausiai supranti, kad nesvarbu, kaip įvykiai bepasisuktų, vis tiek viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Nežinau, ar tai reiškia, kad tikiu likimu, nes taip nėra. Galbūt tai tiesiog reiškia, kad aš pasitikiu. Pasitikiu, kad tai, ką man duoda gyvenimas, kokias galimybes suteikia ar atima, kokiais keliais veda, viskas vis tiek galiausiai bus gerai. Nesvarbu, kas ištinka. Nes visi sprendimai yra geri, savaip. Kiekvienas sprendimas nuveda skirtinga linkme, ir tai jau tavo pačio pasirinkimas, kaip susitvarkyti su gaunamais rezultatais.

O aš nusprendžiau rizikuoti. Nors kuriam laikui palikti savąją komforto zoną ir išeiti pakvėpuoti naujų vėjų kvapais. Atsitraukti į Nidą.
Et, prisimenu, kaip aš dvejojau dėl pasiūlymo visai vasarai pasilikti Nidoje dirbti... Roviausi galvą dėl nenoro palikti tiek daug gerų dalykų namie, dėl baimės pasilikti ten, kur beveik nieko nepažįstu. Bet aš pasiryžau. Ir tai buvo vienas geriausių mano sprendimų.

Ramuma.
Vokiečių turistų grupės pastoviai tipenančios su fotoaparatais rankose ir fotografuojančios kiekvieną Nidos kamputį. Žmonės, apsikarstę paplūdimio krepšiais ir mažais vaikais, pamažu traukiantys jūros link. Laivai, tyliai snūduriuojantys uoste laukdami naujų horizontų. Nakties žibintai su draugiją palaikančiomis, šviesos išsiilgusiomis musytėmis. Svilinantis smėlis ir tyla kopose. Briedžiai, karts nuo karto išeinantys į miestą pažiūrėti, kaip gyvena kiti.
Galbūt, galbūt tai gali pasirodyti monotoniška. Nuobodu. Atostogos čia savaitei, ne daugiau.
Cha, taip maniau ir aš.
Kol nepanėriau gilyn į tikrąjį vasaros Nidoje gyvenimą.


Pradėdama darbą geriausiame (just my opinion) Nidos bare "Kaštonas", automatiškai susipažinau ir su naujais kolegomis. Nauji veidai, nauji charakteriai, nauji įšūkiai bendraujant. Pamažu ėmiau suprasti, koks kiekvienas, dirbantis čia, yra skirtingas, bet visus vienija kažkas tokio, ko negaliu paaiškinti. Ir visai nesvarbu, kad visų mūsų tarpe buvau jauniausias ten esantis žmogiukas - jaučiausi ten sava. Turbūt čia ir yra tas nerealiausias jausmas, kurį sukelia "Kaštono" atmosfera. Todėl buvau be proto laiminga, galėdama prisidėti prie tos atmosferos kūrimo. Dirbdama ten, aš jaučiau kaifą. Mes šokdavome pagal regį. Dainuodavome ir šaukdavome. Lipdavom vienas kitam ant kojų. Kartais tyliai į ausis pasikeikdavome. Verkėme pjaustydami svogūnus. Ir tai buvo kažkas nerealaus.
Ir būtent tais momentais aš pasijusdavau žiauriai nepriklausoma.
Grįžtu, kada noriu. Darau viską, ką noriu. Pačius beprotiškiausius dalykus. Ir niekas, absoliučiai niekas manęs neteisia. Nes ten - vieni nepažįstami, tapę viena šeima. Ar Faksas, ar zuikio daržas.
Tai vasaros šeima.
Todėl buvo neapsakomai keista ir liūdna, kai valgant blynus ir kalbant apie briedžius, visiškai staiga savo kambariokės akyse išvydau ašaras.
-Tu išvažiuoji.
Ir tuomet staigus suvokimas, kad vasara tuoj baigsis. Kiekvienas vėl turės grįžti į savo gyvenimus. Nes Nida - kurortas, tapęs namais, bet laikinais. Ir vis tiek laikas grįžti. Į didmiesčius, kur vėl pastovus skubėjimas ir lėkimas. Ir vėl po truputį grįžtantys klausimai "ir ką gi aš veiksiu savo gyvenime".
Any way, nepamiršiu naktų stebint krentančias žvaigždes. Miškų. Bandymų pasitikti tekančią saulę. Naktinių žygių. Naktinių pasivaikščiojimų su be proto atsitiktinai sutiktais, beveik nepažįstamais žmonėmis. Briedžių. Regio, nuo šiol visada priminsiančio man "Kaštoną". Pasisėdėjimų prie baro geriant karštą vyną. Koncertų. Paskutiniojo Margaritos lašo. Voliojimosi kopose. Ir tų melancholiškų vakarų su knyga, privertusių pasijusti lyg namie.


Paskutinė naktis, paskutinis tedžio sumuštinis ir paskutinis juokas iki ašarų. Paskutinis skrydis per gatves ir paskutinė rytmečio vėsa. Nida, susimatysim po metų.
O dabar man ramu.Nes esu dėkinga tam, kas pastūmėjo mane link rizikos. Kas suteikė galimybes, o aš jomis pasinaudojau ir taip pradėjau auginti mažus, bet po truputį stiprėjančius savo šarvus. Visa patirtis - tai kiautas, padėsiantis vėliau. Kad nebūtų taip sunku.

Ech, jaučiuosi pasenusi. Bet man ramu.

-Gertrūda.
Blyn, kaip aš beprotiškai myliu gyvenimą...

2015 m. birželio 28 d., sekmadienis

hare hare nidoj nidoj

Žinot, turbūt paskutinis dalykas, kurį tikėjausi išgirsti Nidoj, tai krišnaitą, su barškučiais einantį per gatves ir per garsiakalbį dainuojant hare hare krišna krišna.
NIDOJ.
Kur ramybė ir tyla, ar bent jau taip atrodo, žvelgiant į tuščias gatves su kartais praeinančių vokiečių turistų grupe.
Na ką gi.
Atvirai tariant, šito nesitikėjau. Visiškai nesitikėjau.
Užtat juokiausi iki susirietimo. Net dabar juokinga prisimint, kai ramiai valgydama braškes ir žiūrėdama pro langą išgirdau gan linksmą muzikėlę, o įsiklausius labiau, pasirodo, kad ten apie Krišną dainuojama.
Hm, gyvenimas tikrai moka nustebinti net tokiais dalykais.

-Gertrūda.