Nežinia kas

Gyvenimas ne visada toks, kokį įsivaizduoji. Jis eina savo keliu. O tu eini savuoju. (Allesandro Baricco "Jūra Vandenynas")

Ir vėl klimpstu į nuo realybės tolstančią galaktiką. Galbūt to priežastimi būtų galima laikyti vėl grįžtantį keistą nerealumo jausmą skaitant knygas, kuomet imu plaukioti. O galbūt tas mintis, besisukančias aplink kartą matytus veidus, galimybes ir pasirinkimus, daugybę pasirinkimų. Viltis, kad kas nors pasisuks kitaip ir eilinį susitaikymą su esama padėtimi. Galbūt žemės nesiekimo priežastis yra muzika. O galbūt tik ruduo. Bet vis dažniau jaučiuosi taip, lyg suprasčiau tai, ko nederėtų suprasti. Taip ir leidžiuosi nešama keistų vėjų, retkarčiais švelniai dvelkiančių eilinėje kasdienybėje, priverčiančių tolti nuo ten, kur esu. Kavos ir knygų kombinacija, nešanti link beprotybės, muzika ir lėti pasivaikščiojimai - minčių ir vienatvės narpliojimai. 

Ir kartoju, kad viskas bus gerai, tik nežinia, kur ir kaip. Ir kada.

Galbūt dar ne laikas.

Ir vis labiau jaučiasi mandarinų kvapas. Nė nenorėdama, per anksti imu jausti Kalėdas.

Taip ir čiuožia smegenys, kai virš pusę paros nevalgius nuleidžia kraujo, praleisdamas pamokas kaip melancholiškas vaiduoklis akimis narstai senamiesčio sienas, sveikiniesi su menininku, karts nuo karto grįžtančiu iš savo galaktikos ir iš maniakiškos jo šypsenos bei išsprogusių akių supranti, kad tu anaiptol, nė velnio nesi keistas esant tokių žmonių aplink. Ir vaikščiodamas taip ir nerandi ryšio su jokiu menkiausiu dalyku ir tai varo iš proto, ir jauti, kaip dar labiau skystėja smegenys baigus skaityti Fight clubą begeriant didelius kiekius kavos ant tuščio skrandžio. Ir tuomet tavo paties maniakiškas spoksojimas į vieną tašką begalvojant, kodėl autobuso bendrakeleivių atspindžių lange nepartrenkia priešinga juosta važiuojantys automobiliai. Ir galvoje iš košės drebiami vaizdiniai priverčia pasišokinėjant pareiti namo.
Šiandien - nuprotėjimas.

-Gertrūda.

Belaukiant

Mėgstu naktis.
Tas vienišas, o kartais ir nelabai, naktis. Vėsias ir žvaigždėtas. Naktis, su dideliu mėnuliu. Kai atsibudus naktį, galima girdėti už lango barbenantį lietų. Kai atsibudęs girdi tylą.
Mėgstu naktis.
Naktį gali nutikti įdomių dalykų. Naktį viskas atrodo daug tikriau. Naktį, kai esi vienas, gali kaip fotoaparato juostelę išryškini savo mintis. Pamatai jas daug ryškiau, kas iš pradžių net gi gali išgąsdinti. Naktis leidžia susivokti. Naktį galima pamatyti savo tikrųjų minčių ir jausmų grynumą. Gal net gi perdėtą. Naktis gali būti svarstymų metas. Nemigos ir sapnų metas.
Mėgstu naktis.
Naktį jaučiasi daug labiau. Keistumas - pamišimas - nuostabu - skauda. Ramybė. Arba dar didesnis pamišimas.

nesimiega

nepažįstami mes

nepažįstami

nepažinę

nepažinti

(Just.Marcinkevičius)

-Gertrūda.

Šviesūs rytai,
vaikščiojimas laisvės alėja pirmyn atgal,
odinė striukė ir senas džinsinis švarkas,
gatvės muzikantai,
žaibuotas dangus,
basos kojos ant kiemo asfalto,
atidarytos balkono durys,
nuo saulės oranžinis kambarys,
artėjantys koncertai,
laukimas prie beržų,
balų kvapas,
kregždutės,
beveik vasara,
Flora Cash,
šiltas šaltis,
improvizacinė poezija apie spintą ir stintas,
užkimšti autobusai,
pasivaikščiojimai,
tie Džono Lenono akiniai,
įkvėpimai.
Žaluma.
Pavasaris!