Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2015 m. sausio 9 d., penktadienis

Tyliai


O jeigu. 

-Gertrūda.

Komiškoji klasika

Et.
Vis sunkiau atrasti laiko skaitymui.

Kai anksčiau per savaitę perskaitydavau po knygą, dabar tai vargiai išeina padaryti per mėnesį, nebent labai jau reikalas prispiria. Iš tiesų dėl to gaila. Dabar skaitymas vakare šiltoje lovoje prieš miegą pasidarė prabanga, nes esant begalei darbų, vienintelis dalykas galais ne galais įsiropščius į lovą, kurio norisi, yra kuo greičiau užmigti ir pailsinti savo galvą.
Bet vis tiek atsiranda valandėlė, nors ir trumputė, kai vis dar paimu knygą į rankas. Ir iš naujo žaviuosi, lyg pamiršusi, ką reiškia skaityti gerą knygą.
O paskutinioji tokia buvo "Trise valtimi (neskaitant šuns)".

Trumpai apie siužetą

Knygoje pasakojama apie trijų Londone užsisėdėjusių vyriškių ir šuns kelionę Temzės upe. Apie jų nesveiką sveikatą, rūpesčius dėl lyno, pykčio priepuolius, nuogąstavimus dėl per geros širdies, nusistatymus prieš žibalą, privalumus keliaujant su sūriu, pamokymus apie gyvenimą, dingusį šliuzą, merginas, tempiančias valtį, apie tai, kaip kartą Džordžas atsikėlė per anksti ir apie jo nemadingą striukę, apie naudingus patarimus kateriui supykdyti, pyrago dingimą, atsisakymą išgerti upę, Monmorensio kovą su virduliu, mokymąsi groti dūdmaišiu, Hario vakarienės liūdesį, nuostabią Hario ir gulbių istoriją, išnuomotos valties grožybes, dangaus supratimą, ilgėjimąsi nepasiekiamų dalykų ir apie lengvą vakarienę su tostu. 


Būtent apie tai ir buvo knyga. Apie įvairiausias komiškas situacijas, į kurias pakliūdavo pagrindiniai knygos herojai ir apie jų velniškai juokingus pamąstymus. 

Dar turbūt niekad gyvenime neskaičiau tokios juokingai žavios knygos! 
Skaitant, ne kartą juokiausi balsu, nesvarbu, kur bebūdavau. Veikėjų lengvabūdiškumas,sumaišytas su intelektu, nepriekaištingom manierom ir savimyla, paversdavo juos į nenuspėjamo elgesio būtybes, o kartais perdėtas jų rimtumas visą situaciją paversdavo dar komiškesne. Ypatingai sužavėjo dar ir tas dalykas, kad pasakojimuose, kaip pastebėjau, labai daug kur naudojama personifikacija. Gyvybė suteikiama tokiems daiktams kaip lynas, arbatinukas, pilvas ir panašiai. 



Įnoringi lynai...

„Gal yra lynai, kurie daro sau garbę,- sąžiningi, garbingi lynai, kurie neįsivaizduoja esą mezginiai ir nebando pavirsti nertomis staltiesėmis, kai tik jiems duoda valią. Taigi, sakau, galbūt yra tokių lynų, aš nuoširdžiai tikiu. Bet man neteko su jais susidurti."





Patarimai, kaip greičiau išsivirt arbatos

„Jeigu virdulys pastebėtų, kad nekantriai jo laukiate, tai net nepradėtų šniokšti. Geriausia pasitraukti nuo jo, lyg visiškai nenorėtumėte arbatos. Į virdulį nereikia nė atsigręžti. <...> Jeigu skubate, geriausia garsiai kalbėtis, kad visiškai nenorite arbatos ir jos nė negersite. Prisiartinate prie virdulio, kad jis galėtų jus girdėti, ir šaukiate: „Aš nenoriu arbatos! O tu, Džordžai?" Džordžas atsako: „Ne, aš nemėgstu arbatos, geriau išgersime limonado. Arbata blogai virškinama". Po to virdulys tučtuojau užvirs."

Taigi, kiekviename skyriuje panašių situacijų pilna, tad šypsena- garantuota. Manyčiau, ši knyga gan lengvas skaitalas, puikiai tinkantis praskaidrinti nuotaiką ar pagyvinti nuobodų žiemos vakarą. Tad, jei mėgstate britišką humorą, nedvejodami griebkite tai į rankas, ir pasinaudoję čia pateiktais patarimais užsiplikykite arbatos, susiraskite švelnų pledą ir minkštai susisukite patogiame kamputyje su knyga rankose. 


Beje, pagal knygą yra sukurtas ir filmas, pastatyta nemažai miuziklų bei spektaklių. Matyt, reiks atrasti laiko bent filmą pažiūrėti ir įvertinti, kaip labai skiriasi nuo knygos. O gal kas iš jūsų esat tai matę?


... ir vis tiek be muzikos niekaip...

Gertrūda.

Sraigtai ir krumpliaračiai

Turbūt pažįstate tą jausmą, kai pažiūrite kokį filmą, o tuomet dar bent kažkiek laiko negalite po jo atsigauti, nes jis buvo per daug geras. 

Atsiranda toks šiltas, sakyčiau, pilnatvės jausmas. 

Negalite nemąstyti apie tai, ką matėte. 

Pasileidžiate filmo muzikinį takelį, kad vėl nusikeltumėte į tą būseną, kai bežadžiai gėrėjotės kitu pasauliu, galbūt truputį keistais veikėjais, nesuvokiamu grožiu ar mintimis, perteiktomis tenai. Juk muzika suteikia tiek charizmos ir žavesio, tad jei kartais veikėjų išgyvenimai jūsų širdžių nepalietė, tai prisidedanti muzika tikrai tai padarys. Galėčiau dar daugiau kalbėti apie muzikinę įtaką, bet čia jau kiek kita tema.
Taigi, kai kurie filmai tikrai gali sukelti tokius pojūčius. Bent jau man. Iš tikrųjų nežinau, gal tai dėl to, kad ties šiais aspektais aš gan jautri asmenybė. Šiaip ar taip, įprotis nuolat klausytis matytų filmų muzikinių takelių gali pasirodyti kiek keistokas. Bet ką gi aš su savimi galiu padaryti, jei klausytis taip gera.
Ech. Ir vis tiek ne apie tai noriu pakalbėti. O kiek jau prirašiau... 
Žinote, turiu dar vieną keistą įprotį. Nors gal ir nelabai keistą. Tiesiog taip yra. Kai tik pamatau kokį žiauriai gerą filmą, man knieti pasidomėti, ar filmas yra parašytas pagal knygą. Jei taip, aš tą knygą užsinoriu perskaityti. Daugeliui tai gali pasirodyti kvaila. Kam skaityti knygą, jeigu jau matei filmą, žinai, kas nutiks, nebegali įsivaizduoti veikėjų savaip, nes į galvą lenda prodiuserių įkištų aktorių vaidyba? 

Bet.

Man vis tiek įdomu. Atvirai sakant, net nežinau, kodėl. Galbūt dėl to, kad dažniausiai filmuose nebūna nė penktadalio, kiek yra knygose. Ir net jei filmas žiauriai geras, norisi dar daugiau. Tų genialių minčių ir vaizdingų aprašymų. Todėl, kai bibliotekoje atsitiktinai pamačiau "Skrydį virš gegutės lizdo", man iš džiaugsmo akys virš kaktos iššoko. Nežinojau, kad yra ir knyga. O vien jau filmas buvo... kažkas tokio, po ko į tam tikrus dalykus imi žvelgti visai kitaip. 


Trumpai apie siužetą.

Centre - psichiatrijos ligoninė su krūva psichinių ligonių ar bent jau save tokiais laikančių, žmogiškumo bruožus beprarandančių pacientų. Vadovas vienas - Didžioji Sesuo, moteris, kuri manipuliuoja visais, naudodama neįtikėtiną psichologinį terorą. Tai Sindikatas- milžiniškas darnus mechanizmas, giliai besiskverbiantis iki pačių toliausių žmogaus kertelių, sėjantis baimę ir gėdą už savo veiksmus, atimantis tai, kas verčia mus būti žmonėmis. Bet vieną dieną į psichiatrinę atvyksta naujokas Rendlis Makmerfis. Vos jam įžengus pro duris, skamba skardus juokas, kurio garsą sunkiai bepamena įstaigos sienos. Jis- kitoks. Jis- vis dar gyva, pulsuojanti asmenybė su savom intrigom ir liepsnelėm. Makmerfis- sukčius, panoręs kalėjimą iškeisti į psichiatrinę ligoninę. Ir niekam nesitikint, viskas ima keistis. Makmerfis imasi gaivinti ligonių smegenis, budinti pasąmonę ir vaikyti įsisenėjusią tvarką, tirštą rūką, slegiantį pečius. Įnešą gyvybės ir pasitikėjimo savimi kitiems, kad net mažytės pergalės prieš Didžiąją Seserį tampa reikšmingos. Rendlis Makmerfis- tarsi varžtelis, netyčia įkritęs į tiksliai besisukantį mechanizmą, kuris galbūt kuriam laikui nustojąs veikti kaip anksčiau, bet ilgainiui sutrina bet ką, stojusį skersai tvarkos...


Žinot, ši vieta pirmiausia mane ir pribloškė tuo, kad čia niekas nesijuokia. Ar žinote, kad nuo tada, kai įėjau pro šias duris, aš dar nėsyk negirdėjau nuoširdaus juoko? Žmogau, praradęs savo juoką, tu netenki pagrindo po kojomis."
-
Rendlis Makmerfis.




Kas jūs manote esat, dėl Dievo meilės, pamišę ar ką? Na, jūs neesat! Jūs neesat! Jūs esat ne labiau pamišę nei vidutinio amžiaus šikniai, vaikščiojantys gatvėmis ir tai viskas."
-Rendlis Makmerfis.








Tai stipri knyga. 

Labai. Apie mūsų stereotipišką visuomenę, žmonių skirstymą į "normalius" ir "nenormalius", bandymus įstatyti į kažkokius rėmus slopinant tai, kas mes iš tiesų esame. 



O kas nustatys, kuriai grupei tu priklausai? Kiekvienas žmogus kažkiek yra beprotiškas, bet kur ta riba, skirianti beprotybę nuo sveiko proto?

Taip. Man ši knyga paliko daug apmąstymų. Vietomis susijuokdavau, bet vietomis ir vos ne kunkuliuodavau iš pykčio dėl tam tikrų neteisybių ir žiaurumo. Ir už genialius veikėjų, aplinkos pateikimus, idėją ir jos sukeliamas mintis, šią knygą skiriu prie vienų geriausių kada nors skaitytų. 
Lyginant su filmu, tai knygoje yra pateikta 10 kartų daugiau. Filme kai kurie įvykiai iškraipyti, pusės iš jų visai nėra, bet nepaisant viso šito, filmas vis tiek yra neapsakomai geras, ypač dėl Jack Nicholson'o nepakartojamos vaidybos, filmui suteikiančios žavaus šarmo. 






Mano vertinimas tiek knygai, tiek filmui: 10/10
Filmo IMDb vertinimas: 8,7

Pasiūlymas jums: nedvejodami eikite ir žiūrėkite šį filmą ar skaitykite knygą. Praleisto laiko tikrai negailėsite. 


Viens į rytus nuplasnojo,
Antras nusklendė virš miško
Trečias- virš gegutės lizdo.


 Gyvenimas nėra nei teisingas, nei neteisingas. Jis tiesiog yra. 

Kokie jūsų apmąstymai apie šį filmą ar knygą?
-Gertrūda.