Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2015 m. sausio 9 d., penktadienis

Komiškoji klasika

Et.
Vis sunkiau atrasti laiko skaitymui.

Kai anksčiau per savaitę perskaitydavau po knygą, dabar tai vargiai išeina padaryti per mėnesį, nebent labai jau reikalas prispiria. Iš tiesų dėl to gaila. Dabar skaitymas vakare šiltoje lovoje prieš miegą pasidarė prabanga, nes esant begalei darbų, vienintelis dalykas galais ne galais įsiropščius į lovą, kurio norisi, yra kuo greičiau užmigti ir pailsinti savo galvą.
Bet vis tiek atsiranda valandėlė, nors ir trumputė, kai vis dar paimu knygą į rankas. Ir iš naujo žaviuosi, lyg pamiršusi, ką reiškia skaityti gerą knygą.
O paskutinioji tokia buvo "Trise valtimi (neskaitant šuns)".

Trumpai apie siužetą

Knygoje pasakojama apie trijų Londone užsisėdėjusių vyriškių ir šuns kelionę Temzės upe. Apie jų nesveiką sveikatą, rūpesčius dėl lyno, pykčio priepuolius, nuogąstavimus dėl per geros širdies, nusistatymus prieš žibalą, privalumus keliaujant su sūriu, pamokymus apie gyvenimą, dingusį šliuzą, merginas, tempiančias valtį, apie tai, kaip kartą Džordžas atsikėlė per anksti ir apie jo nemadingą striukę, apie naudingus patarimus kateriui supykdyti, pyrago dingimą, atsisakymą išgerti upę, Monmorensio kovą su virduliu, mokymąsi groti dūdmaišiu, Hario vakarienės liūdesį, nuostabią Hario ir gulbių istoriją, išnuomotos valties grožybes, dangaus supratimą, ilgėjimąsi nepasiekiamų dalykų ir apie lengvą vakarienę su tostu. 


Būtent apie tai ir buvo knyga. Apie įvairiausias komiškas situacijas, į kurias pakliūdavo pagrindiniai knygos herojai ir apie jų velniškai juokingus pamąstymus. 

Dar turbūt niekad gyvenime neskaičiau tokios juokingai žavios knygos! 
Skaitant, ne kartą juokiausi balsu, nesvarbu, kur bebūdavau. Veikėjų lengvabūdiškumas,sumaišytas su intelektu, nepriekaištingom manierom ir savimyla, paversdavo juos į nenuspėjamo elgesio būtybes, o kartais perdėtas jų rimtumas visą situaciją paversdavo dar komiškesne. Ypatingai sužavėjo dar ir tas dalykas, kad pasakojimuose, kaip pastebėjau, labai daug kur naudojama personifikacija. Gyvybė suteikiama tokiems daiktams kaip lynas, arbatinukas, pilvas ir panašiai. 



Įnoringi lynai...

„Gal yra lynai, kurie daro sau garbę,- sąžiningi, garbingi lynai, kurie neįsivaizduoja esą mezginiai ir nebando pavirsti nertomis staltiesėmis, kai tik jiems duoda valią. Taigi, sakau, galbūt yra tokių lynų, aš nuoširdžiai tikiu. Bet man neteko su jais susidurti."





Patarimai, kaip greičiau išsivirt arbatos

„Jeigu virdulys pastebėtų, kad nekantriai jo laukiate, tai net nepradėtų šniokšti. Geriausia pasitraukti nuo jo, lyg visiškai nenorėtumėte arbatos. Į virdulį nereikia nė atsigręžti. <...> Jeigu skubate, geriausia garsiai kalbėtis, kad visiškai nenorite arbatos ir jos nė negersite. Prisiartinate prie virdulio, kad jis galėtų jus girdėti, ir šaukiate: „Aš nenoriu arbatos! O tu, Džordžai?" Džordžas atsako: „Ne, aš nemėgstu arbatos, geriau išgersime limonado. Arbata blogai virškinama". Po to virdulys tučtuojau užvirs."

Taigi, kiekviename skyriuje panašių situacijų pilna, tad šypsena- garantuota. Manyčiau, ši knyga gan lengvas skaitalas, puikiai tinkantis praskaidrinti nuotaiką ar pagyvinti nuobodų žiemos vakarą. Tad, jei mėgstate britišką humorą, nedvejodami griebkite tai į rankas, ir pasinaudoję čia pateiktais patarimais užsiplikykite arbatos, susiraskite švelnų pledą ir minkštai susisukite patogiame kamputyje su knyga rankose. 


Beje, pagal knygą yra sukurtas ir filmas, pastatyta nemažai miuziklų bei spektaklių. Matyt, reiks atrasti laiko bent filmą pažiūrėti ir įvertinti, kaip labai skiriasi nuo knygos. O gal kas iš jūsų esat tai matę?


... ir vis tiek be muzikos niekaip...

Gertrūda.

Komentarų nėra: