Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2015 m. sausio 9 d., penktadienis

Sraigtai ir krumpliaračiai

Turbūt pažįstate tą jausmą, kai pažiūrite kokį filmą, o tuomet dar bent kažkiek laiko negalite po jo atsigauti, nes jis buvo per daug geras. 

Atsiranda toks šiltas, sakyčiau, pilnatvės jausmas. 

Negalite nemąstyti apie tai, ką matėte. 

Pasileidžiate filmo muzikinį takelį, kad vėl nusikeltumėte į tą būseną, kai bežadžiai gėrėjotės kitu pasauliu, galbūt truputį keistais veikėjais, nesuvokiamu grožiu ar mintimis, perteiktomis tenai. Juk muzika suteikia tiek charizmos ir žavesio, tad jei kartais veikėjų išgyvenimai jūsų širdžių nepalietė, tai prisidedanti muzika tikrai tai padarys. Galėčiau dar daugiau kalbėti apie muzikinę įtaką, bet čia jau kiek kita tema.
Taigi, kai kurie filmai tikrai gali sukelti tokius pojūčius. Bent jau man. Iš tikrųjų nežinau, gal tai dėl to, kad ties šiais aspektais aš gan jautri asmenybė. Šiaip ar taip, įprotis nuolat klausytis matytų filmų muzikinių takelių gali pasirodyti kiek keistokas. Bet ką gi aš su savimi galiu padaryti, jei klausytis taip gera.
Ech. Ir vis tiek ne apie tai noriu pakalbėti. O kiek jau prirašiau... 
Žinote, turiu dar vieną keistą įprotį. Nors gal ir nelabai keistą. Tiesiog taip yra. Kai tik pamatau kokį žiauriai gerą filmą, man knieti pasidomėti, ar filmas yra parašytas pagal knygą. Jei taip, aš tą knygą užsinoriu perskaityti. Daugeliui tai gali pasirodyti kvaila. Kam skaityti knygą, jeigu jau matei filmą, žinai, kas nutiks, nebegali įsivaizduoti veikėjų savaip, nes į galvą lenda prodiuserių įkištų aktorių vaidyba? 

Bet.

Man vis tiek įdomu. Atvirai sakant, net nežinau, kodėl. Galbūt dėl to, kad dažniausiai filmuose nebūna nė penktadalio, kiek yra knygose. Ir net jei filmas žiauriai geras, norisi dar daugiau. Tų genialių minčių ir vaizdingų aprašymų. Todėl, kai bibliotekoje atsitiktinai pamačiau "Skrydį virš gegutės lizdo", man iš džiaugsmo akys virš kaktos iššoko. Nežinojau, kad yra ir knyga. O vien jau filmas buvo... kažkas tokio, po ko į tam tikrus dalykus imi žvelgti visai kitaip. 


Trumpai apie siužetą.

Centre - psichiatrijos ligoninė su krūva psichinių ligonių ar bent jau save tokiais laikančių, žmogiškumo bruožus beprarandančių pacientų. Vadovas vienas - Didžioji Sesuo, moteris, kuri manipuliuoja visais, naudodama neįtikėtiną psichologinį terorą. Tai Sindikatas- milžiniškas darnus mechanizmas, giliai besiskverbiantis iki pačių toliausių žmogaus kertelių, sėjantis baimę ir gėdą už savo veiksmus, atimantis tai, kas verčia mus būti žmonėmis. Bet vieną dieną į psichiatrinę atvyksta naujokas Rendlis Makmerfis. Vos jam įžengus pro duris, skamba skardus juokas, kurio garsą sunkiai bepamena įstaigos sienos. Jis- kitoks. Jis- vis dar gyva, pulsuojanti asmenybė su savom intrigom ir liepsnelėm. Makmerfis- sukčius, panoręs kalėjimą iškeisti į psichiatrinę ligoninę. Ir niekam nesitikint, viskas ima keistis. Makmerfis imasi gaivinti ligonių smegenis, budinti pasąmonę ir vaikyti įsisenėjusią tvarką, tirštą rūką, slegiantį pečius. Įnešą gyvybės ir pasitikėjimo savimi kitiems, kad net mažytės pergalės prieš Didžiąją Seserį tampa reikšmingos. Rendlis Makmerfis- tarsi varžtelis, netyčia įkritęs į tiksliai besisukantį mechanizmą, kuris galbūt kuriam laikui nustojąs veikti kaip anksčiau, bet ilgainiui sutrina bet ką, stojusį skersai tvarkos...


Žinot, ši vieta pirmiausia mane ir pribloškė tuo, kad čia niekas nesijuokia. Ar žinote, kad nuo tada, kai įėjau pro šias duris, aš dar nėsyk negirdėjau nuoširdaus juoko? Žmogau, praradęs savo juoką, tu netenki pagrindo po kojomis."
-
Rendlis Makmerfis.




Kas jūs manote esat, dėl Dievo meilės, pamišę ar ką? Na, jūs neesat! Jūs neesat! Jūs esat ne labiau pamišę nei vidutinio amžiaus šikniai, vaikščiojantys gatvėmis ir tai viskas."
-Rendlis Makmerfis.








Tai stipri knyga. 

Labai. Apie mūsų stereotipišką visuomenę, žmonių skirstymą į "normalius" ir "nenormalius", bandymus įstatyti į kažkokius rėmus slopinant tai, kas mes iš tiesų esame. 



O kas nustatys, kuriai grupei tu priklausai? Kiekvienas žmogus kažkiek yra beprotiškas, bet kur ta riba, skirianti beprotybę nuo sveiko proto?

Taip. Man ši knyga paliko daug apmąstymų. Vietomis susijuokdavau, bet vietomis ir vos ne kunkuliuodavau iš pykčio dėl tam tikrų neteisybių ir žiaurumo. Ir už genialius veikėjų, aplinkos pateikimus, idėją ir jos sukeliamas mintis, šią knygą skiriu prie vienų geriausių kada nors skaitytų. 
Lyginant su filmu, tai knygoje yra pateikta 10 kartų daugiau. Filme kai kurie įvykiai iškraipyti, pusės iš jų visai nėra, bet nepaisant viso šito, filmas vis tiek yra neapsakomai geras, ypač dėl Jack Nicholson'o nepakartojamos vaidybos, filmui suteikiančios žavaus šarmo. 






Mano vertinimas tiek knygai, tiek filmui: 10/10
Filmo IMDb vertinimas: 8,7

Pasiūlymas jums: nedvejodami eikite ir žiūrėkite šį filmą ar skaitykite knygą. Praleisto laiko tikrai negailėsite. 


Viens į rytus nuplasnojo,
Antras nusklendė virš miško
Trečias- virš gegutės lizdo.


 Gyvenimas nėra nei teisingas, nei neteisingas. Jis tiesiog yra. 

Kokie jūsų apmąstymai apie šį filmą ar knygą?
-Gertrūda.

Komentarų nėra: