Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2015 m. kovo 11 d., trečiadienis

Belekas. Ir vėl.

Kažkaip neįtikėtina, kad jau pavasaris. 
Dabar apskritai viskas lekia neįtikėtinu greičiu, o aš kaip visada plaukiu pasroviui savoje rutinoje, kartais prablaškoma laidotuvių, laipiojimų per tvoras, kebabų ar pavasarinių pasivaikščiojimų stebint aplinkinius. 
Jei paklaustumėte apie laidotuves, tai mirė draugės voras. Na, nežinau, ar teisinga sakyti "jos" voras, nes šis žmogus, iš per didelės vorų baimės tiesiog uždarė nieko nenutuokiantį vorą į permatomą dėžutę ir, aišku, bijojo paleisti. Žiūrint iš kitos pusės, baimė gelbsti gyvybes. Pasak minėto žmogaus, jeigu jis nebūtų įkalinęs voro, ilgakojis kambaryje tiesiog būtų susiurbtas. Taigi, tas voras, kuriam buvo suteiktas Agurko vardas, maitinamas negyvomis musėmis ir vandens lašeliais, išgyveno apie 3 mėnesius ir net gi neblogai toje dėžutėj įsikūrė. Bet gyvenimas yra gyvenimas, todėl Agurko gyvųjų tarpe nebėra.
Prieš užkasdamos jį po sodo medžiu, mes pagaminom jam karstą ir užbarstėm blizgučiais. Sukalbėtos kalbos, prisimenant Agurko gyvenimo liniją, o dabar jis ilsisi ramybėje. Tereikia tikėtis, kad tų žemių vėjas nenubarstys. Kitu atveju, net sunku įsivaizduoti, ką galvotų žmonės, atradę blizgančią dėžutę su negyvu voru. Man net sunku įsivaizduoti, ką galvoja žmogus, kuris tai skaito. Bet žinote, tai buvo geriausios laidotuvės, kuriose teko dalyvauti. Jose buvo viso labo du žmonės, bet abiems rūpėjo, kas buvo laidojama. Galima paminėti, kad ir Gary Rules "Mad world" nuostabiai prisidėjo prie tvyrančios atmosferos, o ir kasti žemes man visai patiko.
Tai taip ir gyvenu. 
Liūdžiu vieną kartą per mėnesį (bet tada ateina sesė su gitara, mes dainuojam ir vėl viskas būna gerai) vis labiau šypsausi užuosdama pavasarį ir veriama nostalgijos galvoju, kaip pasiilgau Mėnuo Juodaragio ir visų tų žmonių. 
O šiandien diena buvo gera. Filmas sėdint sausakimšoje salėje sėdint ant laiptų, senųjų beržų aplankymas ir pašnekesiai su sese. Vis labiau imu vertinti žmones, kurie supranta ir su kuriais galima kalbėti bet ką. Ir vis labiau jaučiasi pavasaris. 
(nežinau, kiek kartų jau tai pakartojau).


valio man, parašiau dar vieną bereikšmį post'ą. nebemoku rašyti to, kas svarbu. 

Komentarų nėra: