Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2015 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Vakar ryte po lyg neblaivios galvos ir daugybės žadintuvų atsibudau apsikabinus mamos hardą. O šiąnakt psichinė būsena pasiekė tokią stadiją, kad dulkės veda iš proto. Todėl išprotėjusi basčiausi po namus vidury nakties, kad rasčiau siurblį. 
Nuprotėjimas?

Double

Vakar nukeliavau į Vilnių. Kaip keista ir kaip gera išgirsti 'kaip tavęs pasiilgau', nors ir glumina. O L. visai nepasikeitus. Lygiai tokia pati sėlinanti lapė. Beklaidžiojant, senose patalpose tarp kažin kokių daugiabučių radome mugę, įrengtą tikroje skylėje. Ten kažkas stebuklingo.  Apleistų sienų kvapas sumišęs su Kalėdine dvasia ir meno apraiškomis. Pirmam aukšte grojantis reggae vėl priminė "Kaštoną". Dabar visada reggae primena "Kaštoną". Stebuklinga. Kažkur būgnais grojo hipiai, pardavinėjo sumuštinius žvakių šviesoje ir dredinis vaikinukas kalbėjo su mergina, kurios akys švytėjo.
Vėliau vėl vaikščiojimai jaučiant mažus lašelius ant veido, plaukų ir visur. L. eilinį kartą išėjo parūkyt, o aš apžiūrėjau dar vieną kitą mugę. Vėliau sekė vaikščiojimai su pokalbiais ir planų kūrimas, žadantis gerą koncertą su bemiege naktimi, daug daug kavos ir rytinėmis paskaitomis, jei liksiu gyva. 
Ir vėl vaikščiojimai. Mėgstu eiti pasivaikščioti. O vėlai vakare - matematikas, kurį, matyt, pritraukė vyšnių tabako kvapas. Klausė, ar turime meninio potraukio. Jo gražus balsas, bet turbūt to nepakako. Ir kelios, keistos, paskutinės minutės prieš išvykstant. 

Ir dar tas keistas jausmas, kai žmogų, kuris gyvena šalia, su kuriuo taip norėtum vėl pasivaikščioti kaip kažkada naktį, sutinki visur kitur, tik ne tame mieste, kuriame abu gyvenate. 

-Gertrūda.

2015 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

Aš ir vėl, mielą eilinį kartą savęs visai visai nenustebinau - kažkur ir vėl per šią savaitę spėjau praganyti Mėnuo Juodaragio apyrankę, kurią nusiimdavau tik labai ypatingais atvejais, atminties kortelę, auskarus, reikalingus lapus ir dar turbūt krūvą dalykų, kurių tiesiog nepamenu. Išvada nuo neatmenamų laikų - daiktai pas mane neužsilieka.

Yra du variantai.

a) aš žiūriu į pasaulį optimistiškomis akimis ir esu visai nematerialinis žmogus ir man daiktai nereiškia kažko ypatingo.
b) aš esu žioplas, kvailas, neatidus, bukas, netausojantis turto vaikas, kuriam reikia gero sprigto į kaktą, kad tapčiau atidesnė. 


Turbūt pirmas variantas per daug tobulas, kad būtų tiesa. Ech. Turbūt be proto įdomus būtų dalykas surasti visus daiktus, ką tik kada nors esu pametusi.



-Gertrūda.

2015 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

Beprisimenant

Kažkada pradėjau bijoti.
Bijoti, kad viskas keičiasi taip greitai, kad nebespėju iš paskos. Tiek neįtikėtinų dalykų prabėga - o tada viskas, nebėra. Tai tik akimirkos, momentų žavesys. Nuostabių paprastų stebuklingų kasdieniškų ir nelabai momentų. Savotiškos tobulybės. Momentų, kai širdis ketina sprogti arba norisi verkti iš laimės
arba numirti iš meilės grožiui
arba
arba
arba.
Ir svarbiausia, kad tokių momentų galima atrasti kiekvienoje dienoje. Todėl baisu, kai pagalvoju, kiek daug dalykų aš nebe pamenu iš savo gyvenimo. Bet tai yra per daug svarbu, kad tai būtų galima pamiršti. Todėl pradėjau fiksuoti. Akimis, ausimis ir visa savo esybe.
Kažkada viskas prasidėjo vieną iš laimingiausių akimirkų mano trumpame gyvenime. Kasdieniška, ir galbūt nieko ypatingo. Bet tai buvo ypatinga.

Kaimas. A. vairuoja seną traktorių su prikabintu vežimu. Siūbuoja, labai labai. Mes bėgam paskui ir kraunam kitkas. Stiebai siaubingai braižo kojas, bet bėgu toliau, ir keliu, vėl kraunu. Tuomet važiuojam atgal. Guliu žeme dvelkiančiame vežime, kuris siūbuoja, labai labai. Dangus mėlynas, ir ta fantastiška vakaro vėsa. Kažkur šalia juokiasi brolis su kitais mažais vaikais. Kvepia. Atrodė, kad užuodžiu gyvybę. Aš jaučiausi gyva. Širdis taip plakė, nors iš tikrųjų, tai nebuvo nieko ypatingo. Bet tai buvo ypatinga. Ir aš sau liepiu 
Gertrūda. įsimink tai, nedrįsk pamiršt, nepamiršk to, kad dabar, kad būtent dabar, tai yra tobula akimirka. 

Ir aš nepamiršau. O nuo to laiko vis kartais iš naujo liepiu sau nepamiršti, užfiksuoti. Kartais šių prisiminimų ypač reikia sau.

Vis dar prisimenu

Mūsų su orkestru atliekamas Sanso "Žvėrių karnavalas". Solo dalis. The Swan. P. grojo vienas, tai buvo jo akimirka. O aš galvojau sprogsiu nuo šiurpuliukų, bėgiojančių po mano kūną. Tai buvo verkiančiai gražu. Ir aš taip juo didžiavausi. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

"Imk iš gyvenimo viską. Prancūzija?"
Lapukas. Tik man. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Vakaras. Po darbo - naminė tyla ir prieblanda. Ant stalo pulsuojanti žvakė ir paleista transinė muzika. O mes su L. tiesiog gulim. Gulim tylos ramybėje ir ramybės tyloje. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Ilgas kelias. Pro langą - auksinis ruduo. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Žmonės, kurių akyse - begalybės emocijų. Apsvaigę nuo vyno, muzikos ir prisiminimų iš metų metais nesikeičiančios vietos. Žvelgiu į juos ir tai mane paskandina dar labiau, skauda dar labiau. O muzika. 

Bet tai buvo viena laimingiausia mano akimirkų.

Ir vėl M. bandymas priversti dainuoti Johnny Cashą. O kai pasiimu gitarą, prisijungia tėtis. Tada mama. Brolis. Ir mes dainuojam. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Jūra begalinė. Blaškosi, o paplūdimys - tuštutėlis. Visiškai nieko, tik vėjas ir jūra. Einu vienintelė pakrante, ir dainuoju, rėkiu. Šaltis skverbiasi į mane, o aš pasileidžiu bėgti. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Naktis su Funkadelic'ų "Maggot Brain". 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Gimtadienio laiškas nuo U.  
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Rytas, kai K. viesulu įlėkė į kambarį ir šokdino mane prie lango. Ten - sniegas.
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų.

Atsitiktiniai susitikimai, apkabinimai ir bėgimas mišku lyjant lietui. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų.

Eilinis pasivaikščiojimas laisvės alėja sningant. Žinot, tai gali būti stebuklinga. Ir vėl tas laukimas, laukimas kažko, kažko gero. Ir tai taip gražu. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų.


Nesvarbu, kas galėjo po šių gyvenimo dalelyčių sekti toliau. Tai užfiksuota. Ir tuo metu viso to užteko.


Akimirka yra daugiausia, ko gali tikėtis iš tobulybės.-T.D.

Su didele širdimi, jau beveik snaudžiančia, - Gertrūda.