Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2015 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

Beprisimenant

Kažkada pradėjau bijoti.
Bijoti, kad viskas keičiasi taip greitai, kad nebespėju iš paskos. Tiek neįtikėtinų dalykų prabėga - o tada viskas, nebėra. Tai tik akimirkos, momentų žavesys. Nuostabių paprastų stebuklingų kasdieniškų ir nelabai momentų. Savotiškos tobulybės. Momentų, kai širdis ketina sprogti arba norisi verkti iš laimės
arba numirti iš meilės grožiui
arba
arba
arba.
Ir svarbiausia, kad tokių momentų galima atrasti kiekvienoje dienoje. Todėl baisu, kai pagalvoju, kiek daug dalykų aš nebe pamenu iš savo gyvenimo. Bet tai yra per daug svarbu, kad tai būtų galima pamiršti. Todėl pradėjau fiksuoti. Akimis, ausimis ir visa savo esybe.
Kažkada viskas prasidėjo vieną iš laimingiausių akimirkų mano trumpame gyvenime. Kasdieniška, ir galbūt nieko ypatingo. Bet tai buvo ypatinga.

Kaimas. A. vairuoja seną traktorių su prikabintu vežimu. Siūbuoja, labai labai. Mes bėgam paskui ir kraunam kitkas. Stiebai siaubingai braižo kojas, bet bėgu toliau, ir keliu, vėl kraunu. Tuomet važiuojam atgal. Guliu žeme dvelkiančiame vežime, kuris siūbuoja, labai labai. Dangus mėlynas, ir ta fantastiška vakaro vėsa. Kažkur šalia juokiasi brolis su kitais mažais vaikais. Kvepia. Atrodė, kad užuodžiu gyvybę. Aš jaučiausi gyva. Širdis taip plakė, nors iš tikrųjų, tai nebuvo nieko ypatingo. Bet tai buvo ypatinga. Ir aš sau liepiu 
Gertrūda. įsimink tai, nedrįsk pamiršt, nepamiršk to, kad dabar, kad būtent dabar, tai yra tobula akimirka. 

Ir aš nepamiršau. O nuo to laiko vis kartais iš naujo liepiu sau nepamiršti, užfiksuoti. Kartais šių prisiminimų ypač reikia sau.

Vis dar prisimenu

Mūsų su orkestru atliekamas Sanso "Žvėrių karnavalas". Solo dalis. The Swan. P. grojo vienas, tai buvo jo akimirka. O aš galvojau sprogsiu nuo šiurpuliukų, bėgiojančių po mano kūną. Tai buvo verkiančiai gražu. Ir aš taip juo didžiavausi. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

"Imk iš gyvenimo viską. Prancūzija?"
Lapukas. Tik man. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Vakaras. Po darbo - naminė tyla ir prieblanda. Ant stalo pulsuojanti žvakė ir paleista transinė muzika. O mes su L. tiesiog gulim. Gulim tylos ramybėje ir ramybės tyloje. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Ilgas kelias. Pro langą - auksinis ruduo. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Žmonės, kurių akyse - begalybės emocijų. Apsvaigę nuo vyno, muzikos ir prisiminimų iš metų metais nesikeičiančios vietos. Žvelgiu į juos ir tai mane paskandina dar labiau, skauda dar labiau. O muzika. 

Bet tai buvo viena laimingiausia mano akimirkų.

Ir vėl M. bandymas priversti dainuoti Johnny Cashą. O kai pasiimu gitarą, prisijungia tėtis. Tada mama. Brolis. Ir mes dainuojam. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Jūra begalinė. Blaškosi, o paplūdimys - tuštutėlis. Visiškai nieko, tik vėjas ir jūra. Einu vienintelė pakrante, ir dainuoju, rėkiu. Šaltis skverbiasi į mane, o aš pasileidžiu bėgti. 

Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Naktis su Funkadelic'ų "Maggot Brain". 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Gimtadienio laiškas nuo U.  
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų. 

Rytas, kai K. viesulu įlėkė į kambarį ir šokdino mane prie lango. Ten - sniegas.
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų.

Atsitiktiniai susitikimai, apkabinimai ir bėgimas mišku lyjant lietui. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų.

Eilinis pasivaikščiojimas laisvės alėja sningant. Žinot, tai gali būti stebuklinga. Ir vėl tas laukimas, laukimas kažko, kažko gero. Ir tai taip gražu. 
Ir tai buvo viena laimingiausių mano akimirkų.


Nesvarbu, kas galėjo po šių gyvenimo dalelyčių sekti toliau. Tai užfiksuota. Ir tuo metu viso to užteko.


Akimirka yra daugiausia, ko gali tikėtis iš tobulybės.-T.D.

Su didele širdimi, jau beveik snaudžiančia, - Gertrūda.

Komentarų nėra: