Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2016 m. lapkričio 4 d., penktadienis

Kvailystės

Likus keletui metrų iki tikslo, įslinkau į besisukančias duris. Žinojau, kad tuoj pamatysiu nepažįstamąjį. Imu žvalgytis ir kuomet žvilgsniai susitinka, suvokiu, kokia keista kartais gali būti neišvengiamybė.

-Vieniši žmonės pridaro nesąmonių.
Galbūt. Bet nesąmonių pridaro dar ir tokie žmonės, kurie yra išsiilgę savo paties širdies plakimo, o tai - ne tas pats. Dar neišsiaiškinau, kaip galima pasiilgti savo širdies besidaužymo, kai gyvenimas ir taip dažnai pastato į tokias situacijas, kuriose belieka mąstyti „ką aš vėl pridirbau" ir kuriose širdis turėtų šokti iš krūtinės. Ir visgi taip nėra. Ryškios spalvos pasidarė per daug pilkos, tad adrenalino ar bent kažko, kas paįvairintų gyvenimą, pradedi ieškoti ten, kur įprastom aplinkybėm net nelįstum.

-Visada įdomu pabendrauti su naujais žmon..
-NE.
Neišvengiamybė. Štai ką pajaučiau, žengdama link žmogaus, kuris iš mano gyvenimo atims ilgiausias dvi valandas ir kuris, vis dėlto, buvo mano paties pasirinkimas, nors tai suvokiau ir per vėlai. Nežinau, ar reikia džiaugtis, ar reikia verkti, kai naujas žmogus vienu metu gali taip pakelti tavo paties savivertę, tačiau pats kartu vis labiau slysdamas dugno link. Tačiau negaila - į tuštumą bet kokiu atveju krito pati tuštuma - žmogus, į kurį pažvelgus, žvelgi kiaurai, nes ten nėra nieko, tik pilkuma. Neminėkit žavesio, neminėkit požiūrio, neminėkit tikslų. Šios sąvokos ne visiems pažįstamos. Priežastis paprasta - kai kurie šių dalykų tiesiog neturi. Viskas, ką jie pasakys apie mėgstamą filmą, bus „ten buvo prasmė, privertė susimąstyti". Apie diskusijos užvedimą net negalvokit. Daugiausia, ko sulauksit, bus linkčiojimai ir „na gal tavo ir teisybė". Tad ar man gaila savo laiko, iššvaistyto beveik mano vienos monologui su persona, žaviai atrodžiusia internete? Ar man gaila tų dviejų valandų pasimatymui su nepažįstamuoju? Sunku pasakyti. Imu iš gyvenimo viską ir mokausi iš visko. Žinoma, tas valandas su dideliu noru būčiau paaukojusi kambario tvarkymui, tačiau susiklosčiusios aplinkybės pakėlė ne tik savivertę, bet ir privertė pamąstyti, ar ieškant pamesto širdies trankymosi , verta kristi dugno link, kartu su visa ta pilkuma? 

Apie tai dar mąstau. Matyt, tai reiškia, kad dar tikrai iškrėsiu ką nors labai labai durno.

2016 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis

Luiziana

-Kaip suprasti, nežinai, kas yra Deltos bliuzas?..


Perklausyti 2 kartus, parašyti referatą ir žemėlapyje parodyti bliuzo gimimo vietą. O, kad visi darbai būtų tokie malonūs. Ačiū, tėti, sėdžiu ir klausau. Gaila, namie, tarp keturių sienų.

Kodėl klausant bliuzą visuomet taip norisi sėdėti sename pube ir gerti alų? Arba šokti. Arba mylėtis. 
Nuvežkit mane į Luizianą.
Luiziana. Šiuo metu neįsivaizduoju seksualiau skambančio žodžio. 

2016 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Lietus ir inteligentai

Iš stebuklingų momentų.

Kai dangus buvo kiauras, kai batai buvo gražiai išryškėję nuo balų, kai mane nuo pasaulio skyrė iš ausinių sklindantis Dvariono koncertas, ėjau gatve. Vienoj rankoj smuikas, kitoj - skėtis, karts nuo karto svyruojantis į šalis dėl nesugebėjimo jo nulaikyti apsunkusiomis rankomis. Iš dangaus pylė ir pylė, ir aš pagalvojau, kad neįsivaizduoju savęs kitokios - be grojimo, be tų visų nešulių, be grįžimo vėlai vakare, be melancholiškų pasivaikščiojimų. be rudens. Taip ir turi būti. Tad aš ir ėjau, kaip ir kiekvieną dieną, tik šį kartą kažko pasijaučiau kaip viena iš tų vienatviškų lietuvių rašytojų, šviesiai liūdnai žiūrinčių į pasaulį. Kaip viena iš jų, tų dar jaunų ir naivių inteligentų, kurių knygas skaitome ir kurių istorijas mokomės apie tiesos ieškojimą, dažnai pasibaigiantį tragiškai ištikusiu likimu. Tų, kurie viską išjaučia iki galo. Kad ir lietų. Visai kaip aš. Ir kad galbūt kažkada vienas jų lygiai taip pat ėjo apkrovęs tiek kūną, tiek širdį visais įmanomais dalykais, kartu galvodamas, kaip vis dėlto kartais gera eiti per lietų.

Kažkokia inteligentiška pilkuma.

2016 m. spalio 23 d., sekmadienis

Lapkritis

Kartais nieko gyvenime nėra geriau už sekmadieniškus sekmadienius. Šiandien vienas iš tokių.

Jau beveik pietūs, aš vis dar pataluose, juose kažkur mėtosi kolonėlės, iš kurių Abudu dainuoja apie pavasarį, o už lango - pilka. Viena smegenų dalis bando įjungti pavojaus aliarmą dėl begalybės darbų, numatančių bemiegę naktį, kita dalis nugali - kaip ir visą laiką - dar vis mieganti, rami ir sekmadieniška. Stresas palauks.
Anksčiau tokių sekmadienių turėdavau labai daug, dabar - kažkas ne taip, tad atsitiktiniu būdu vėl netyčia pagavus sekmadieniško sekmadienio nuotaiką, sugrįžtu į senąją ir truputį pamirštąją save. Ir tada nereikia nieko daugiau, kaip savęs pačios su tais visais savais dalykais.

Sekmadienio proga apmąstant gyvenimą, pamąsčiau, kad apskritai tariant, pats šis ruduo kažkoks ne toks. Man taip reikėjo tų spalvų ir to ramybiško šviesaus liūdesio, tačiau vietoj to - šnipštas. O galbūt tiesiog nėra dalyko, įprasminančio rudenį. Kas čia žino.


2016 m. rugpjūčio 23 d., antradienis

Apie žmones.

Reikia prisiminti, kad negalima pamiršti. Todėl užrašysiu.
Kai pagalvoju, baisu, kad tiek visko pamirštu. Norėčiau turėt valios dažniau rašyti čia arba į kokį dienoraštį, nes pamiršti nenoriu. Prisiminimai atrodo per daug svarbūs.
Rašyti istorijų nereikia. Užtenka ir užuominų.

Todėl dabar - apie vasaros žmones.
Dirbant prie baro, norom arba nenorom susipažįsti su daugybe skirtingo plaukų žmonių. Dauguma vienadieniai, tačiau kartais tokie ryškūs, kad galvoju, kaip įdomu būtų dar kada nors gyvenime kur nors tas personas susitikti. Gali būti, kad dalis jų žavesio yra tas paslaptingumas, kuomet žmogaus dar visai nepažįsti. Tačiau užburti su keletu žodžiu - čia jau yra talentas. Žinoma, jų buvo visokių. Nuo narkašų iki pupyčių. Todėl pavargau. Pavargau bendrauti ir prisiminiau, kad žmonių iš tikrųjų nemėgstu. Tačiau kai kurių žmonių vis tiek pamiršti nenoriu.

Tik užuominos. Tikiuosi, kada nors atsivertus šiuos skaitalus, prisiminsiu visus tuos keistuolius.

#Baikeristas,"Niduso" šefas be proto prarūkytu balsu, kas antras žodis anglų kalba, tad beveik nieko nesuprantu, bet be proto juokinga. Be proto heitinantis varškėtukus ir visa, kas aplinkui. Pakonsultavo dėl mocų, suteikdamas drambliuko svajonių. Dėkinga.

#Simas - spritz žvaigždė. Vyriškis, per dieną išgeriantis 20 špricų ir pardavinėjantis butus Amerikoj. Su kepuraite su snapeliu, mėlynu nunešiotu džemperiu ir kažkodėl man primenančiu jūreivio veidu. Leidžia dienas Nidoje šiaip.

#Blondinas vyriškis, ne kartą siūlęs prisidėti prie chopperio taupymo. Viskas ok.

#Turkas, nevalgantis saldumynų, parodęs saulės pasveikinimą, parlydėjęs iki namų su viskio buteliu ir tomis bullshit temomis apie gyvenimą ir jo tikslus. Greitai pradėsiu baidytis užsieniečių. Dėl jų perdėto nuoširdumo, niekada nesupranti, ar jie nuoširdūs.

#Regatininkai, vaišinę romu su pasakojimais apie buriavimą ir jūrą. Auksiniai berniukai ir labai graži kažkurio vieno šypsena.

#Senis metalistas, užkalbinęs prie Maximos kasos ir klausiantis, ar čia aš vakar buvau "Fakse" ir, ar eisiu šiandien. O ką? Visi savi.

#Draugų draugas, visiškai pasinešęs ant Nicko Cave. Beprotiškas melomanas, visą dieną junginėjęs dainas, kurias privalau žinoti. Myliu, nes parodė "Nepaprasti Tučkaus ir jo viršininko nuotykiai". Šis žmogus - viena didelė juoko dozė.

#Ledų mergaitė, išprotėjusi dėl kelionių ir papasakojusi apie Afriką. Dar truputį priminė mane. Visiškas išsiblaškymas.

4:29

Trūkčioja akis, tad šiam rytui tiek. Neparašiau nė pusės, ką norėjau. Velniop. Bus kada nors kitą kartą.


Meilės

Kaip būna keista, kai dėl kitų žmonių beprotiškai nenormalios aistros kokiems nors dalykams, pats pradedi į tai žiūrėti visai kitaip. Ypač, jei tai muzika. Už baro sėdėjusių melomanų dėka įsimylėjau Nicką Cave. Dar vienas vasaros atradimas.




2016 m. birželio 21 d., antradienis

truputis

Ir vėl eilinė keista būsena, kai noriu pasakyti tiek daug, o žodžių nėra.
Tad po truputį.

Gyventi be laiko. Štai, ką iš naujo atrandu grįždama paryčiais namo. Namai - nevengiu tos apleistos, mažytės vietos, su neveikiančiais elektroniniais prietaisais, sūpynėmis ir pilnu šaldytuvu alaus vadinti namais, kad ir laikinais, vasaros. Kur pusryčiams kas nors iškepa lietinių, kur dušas plaukia, kur skamba ukulėlės muzika, o ieškomiausiu objektu tampa žiebtuvėlis. Čia vieta, kur eilinį kartą kartu su kylančia saule pareiname mes, vadinamoji vasaros hebra, nežinia, laimingi ar nuo vienas kito, ar besiliejančio alkoholio, surūkyto kasiako, ar kruasanų, atsiradusių tinkamoje vietoje, tinkamu metu. Laiko čia nėra.Todėl be proto lengva priprasti prie visiškos laisvės. 
Kiek atsiribojusi nuo realaus gyvenimo, atsiduodu reggae ritmui. Stengiuosi taikytis prie tos neramiosios Nidos pusės, kas man einasi ypatingai lengvai įskaitant ir  naujas pažintis su įvairiausio plauko žmonėmis. Taikausi ir bandau suprasti žmones jų neteisdama, kartu ir tikėdamasi lygiai to paties iš kitų. Bet kuriuo atveju dabar vasara, čia Nida, kur kiekvienas iš tiesų gyvena, atskleisdamas didžiąją tikrojo savęs dalelę. Ir be minties, kad rudenį dauguma grįš į rimtuosius save. Lygiai kaip ir aš. Tegyvuoja reggae!
Nepaisant visos laisvės, yra dar ir kitas laiko nebuvimo principas. Tai - metai. Jau pripratau būt jauniausiu žmogumi beveik visur, kur atsirandu. Nežinau, kaip šitai vis nutinka. Ar tai vyresnioji Kauno bohema, ar nelaiminga meilė. Turbūt vienintelis skirtumas tas, kad čia, kur laiko nėra, nėra ir metų, kurie ką nors stabdytų. Visiškas lygiavertiškumas. Nepakeičiamas dalykas, kurio norisi iš kiekvieno žmogaus.
 Ir dar. Įdomus dalykas Nidoje - niekas neskuba gyventi. Stebiu buvusią smuikininkę, studijavusią genetiką, dirbusią su režisieriais, dabar - barmenę, o vėliau sakusią, kad nori mokytis molio. Ir nebaigiu žavėtis dvidešimtšešiamečiais, vis dar beieškančiais meilių ir imančiais iš gyvenimo viską, kol tik gali.
Klausausi istorijų ir galvoju, kokias istorijas pasakosiu pati, praėjus dar penkeriems metams. O kol kas, laikas vasarai sustojęs.

5 valanda ryto. Nubėgu paskutinį kartą nufotkint saulę ir bėgu atgal. Nuėjus lovon randu savo dar tris tuščias kambariokių lovas. Matyt, joms naktis dar nesibaigė. Sakiau, kad laiko čia nėra.

2016 m. balandžio 9 d., šeštadienis

Jūroje

Lyg pro sapno miglą klausau netylančio telefono skambesio nė nesuvokdama, kad kažkas bando su manimi susisiekti. O kaipgi! 4 valanda nakties - tai dar ne tas metas, kai galva pajėgi kažką blaiviai suvokti ir surinkti užplūdusius staigios realybės raizginius. 
Benjamin.
Štai ką sugeba įskaityti akys, po truputį bundančios iš miegų. 
Afrika.
Nutildau skambutį ir apsiverčiu ant kito šono.
Iš tikrųjų, kokios keistos ir netikėtos gali būti kelionės. 

Bežiūrėdama nuotraukas, vėl iš naujo permąstau šią gerą ir galbūt kiek kvailoką kelionę link Švedijos.
Nežinau, ar dar kada plaukdama kruizu gyvensiu kajutėje, esančioje pačiame dugne, kur net mašinų aukštas yra aukščiau mūsų, varguolių, tačiau jausiuosi kupina laimės ir su be proto gera kompanija lošiu kortom ir valgysiu bomšpakius. Sėlinsiu ankstų rytą iš kajutės ir sustirusiais pirštais gniauždama fotiką lauksiu kylančios saulės. Kaip mažas vaikas krykštausiu bėgiodama po denį, vaikščiosiu miestų gatvėmis grožėdamasi beprotiško grožio architektūra, verkšlensiu dėl pamiršto fotoaparato ir kartu su publikos riksmais bare dainuosiu Knockin' on heaven's door. Ir galiausiai parplauksiu namo, kažkur toli Stokholme palikusi afrikietį, kurio širdį pervėrė meilė iš pirmo žvilgsnio. Žinau tik tiek, kad nesvarbu kur bekeliausiu, visada iš kelionės grįšiu nors kruopelytę pasikeitusi ir pasisėmusi ko nors nauja.
Žiūrint iš praktiškosios pusės, ši 4 dienų kelionė link Švedijos buvo viena didelė avantiūra, į kurią kone visa kompanijos dalis puolė apsvarsčiusi ne daugiau kaip kainą, o aš, iš paskutinių laužydamasi dėl akivaizdžių kelionės trūkumų, galiausiai vis tiek buvau priversta leistis kartu. Bet. Na ir gerai. Visko reikia. Aš džiaugiuosi.
Sekanti stotelė - Ispanija!
...nebent iki to, vėl koks dundukas draugas nusipirks bilietą ir mes vėl leisimės į neplanuotą kelią...


-Gertrūda.

2016 m. sausio 6 d., trečiadienis

atsinaujinimas

3:42.
Ką Gertrūda turėtų veikti tokiu metu. - miegoti.
Ką Gertrūda iš tiesų daro tokiu metu. - plėšia tapetus ir iš eilės klauso 13 Pink Floydų albumo.
Ar Gertrūda apskritai eis miegoti. - nežinia, juk dar reikia Bachą išmokti.
Atostogos? - anaiptol.

Nežinau, kas darosi, bet pradedu gyventi ne dienomis.
Nakties paslaptingumas įtraukia. Įtraukia taip, kad lyg pakliuvus į kokį liūną, nebegaliu ištrūkti. Spoksau į mėnulį, o jis į mane. Stengiuosi užmigti, bet eilinį kartą keletą valandų praminkau lovą taip ir nesumerkusi akių. Kartais kompaniją palaiko muzika. O kartais - tik mano pačios mintys.
Aš - nemiga.

O kas dėl tapetų plėšymo - seniai turiu šią ydą. Kažkada - kaprizai, dabar - paprastas noras atsinaujinti. Tik, žinoma, nebūčiau aš, jei to nedaryčiau naktį. Ach, džiaugiuosi. Nors mažyčiai pasiekimai.
-Gertrūda.

2016 m. sausio 2 d., šeštadienis

.apibendrinimas.

Apie Kalėdas.

Ką daryti mašinoje esant penkioms vietoms, o asmenų, norinčiųjų važiuoti - 6?
Visada yra išeitis, net gi tam šeštajam - tąkart man. Man, savanorei, su truputį negera idėja, priminusiai apie bagažinės egzistavimą. O ten tikrai buvo patogu, ypač atsivilkus pagalvę, gulint ant K. kareiviškos kuprinės tarp kalėdinių lauktuvių. Bet kiaulystės dėsnis neturi atostogų, o Kalėdų irgi nešvenčia. Palaimingas važiavimas baigėsi ten, kur prasidėjo kalėdiniai reidai. Ir tuomet sulaikytas kvėpavimas, slepiantis susisukus į kamuoliuką, belaukiant, kol policininkas patikrins dokumentus ir nuskanuos besišypsančių keliauninkų morales ir uždarys dureles, taip ir nežvilgtelėjęs link bagažinės, kur aš, sustingusi svarsčiau, kokia būtų galėjusi būti jo reakcija išvydus bagažinėje gulinčią žmogystą.
Turbūt tą akimirką aš buvau sėkmės vaikis?..

Besibaigiant beprotiškam gruodžio mėnesiui, visiems marazmams, koncertų, egzaminų ir kontrolinių maratonams, ramiai praėjus pačioms Kalėdoms, lieka paskutinioji pabaigų pabaiga - senųjų palydėjimas. Ta proga, mano smegenys pasipildė keliomis juodomis atminties spragomis, savigrauža dėl atskleistų dalykų ir dideliu laisvumo, smagumo kiekiu. Bestovint ant apsnigtos terasos ir spaudžiant išgertą dar vieną šampano taurę, stebėjau fejerverkus ir galvojau, kad šie metai buvo kitokie.

Apskritai kalbant, tai buvo pasikeitimų ir labai didelių perversmų manyje metai. Nuopuolių ir pakilimų metai, kuomet kartais atrodydavo, kad sprogsiu iš laimės ir staiga - gulėjimas ašarų pakalnėje. Kuomet kartais atrodydavo, kad blogiau būti nebegali, bet gyvenimas dar kartą ima ir nustebina, stumtelėdamas link prarajos. Bet net tais momentais žinojau, kad vis tiek be proto myliu gyvenimą.
Tiesiog reikėjo ieškoti laimės kituose dalykuose.
Per šiuos metus, aš pamilau bliuzą. Pamilau naktis, rudenį ir pasivaikščiojimus. Ėmiau užsiimti kūryba ir sukūriau keletą dainų. Perlipau per save ir pirmą kartą gyvenime sutikau dainuoti solo, su mikrofonu(!), kas atrodė be proto baisu. Pasitikau iššūkius. Mano pirmasis darbas. Pirma vasara visiškai be tėvų. Pamėgau vyną ir alyvuoges, todėl U. pasakė, kad ją gąsdinu, nes aš suaugėlė. Labai daug naujų pažinčių, kurios iššaukė manyje tam tikrus dalykus ir savybes, kurių nė nežinojau turinti. Atradau savyje drąsos priimti sprendimus, kurie kardinaliai keitė viską. Suvokiau, kad vienatve galima mėgautis. Dar labiau pamilau smuiką. Ir toliau naktį kalbėjausi su mėnuliu. Taip ir neišmokau planuotis laiko. Vėl pradėjau bijoti vorų. Atradau kitokią Pink Floydų pusę. Pamečiau nesuskaičiuojamą kiekį savo daiktų. Supratau be proto daug dalykų. Iki šiol pykstu ant savęs, nes nemoku pykti ant kitų, o tiksliau - per daug suprantu jų veiksmų priežastis, net jei tai skaudina, todėl sakau sau, kad neturiu teisės pykti. Pradėjau daugiau fotografuoti. O mintyse ir toliau kūriau istorijas apie tai, kas galėjo, ar galėtų nutikti. Ir dar suvokiau, kaip vis dėl to sunku atrasti tuos savus žmones. Bendrasielius. 
Ir dar nusprendžiau, kad nukeliausiu į Tibetą, nusiskusiu plaukus ir išsilaikysiu motociklo teises.

Taigi, galbūt dėl to banguotumo, kalvų, kurias privalėjau įveikti, man ir patiko šie metai. Nors nesakyčiau, kad jie buvo geriausi. Nors gal?..
Žinau, kad bene banaliausias dalykas yra sausio pradžioj apibendrinti praėjusius metus. Bet, matyt, to reikia. Reikia, kad būtų lengviau susivokti, kas po šių metų esi dabar. Aš, asmeniškai, pasikeičiau be proto. Matyt, senstu.

Dalykai, labiausiai įsiminę iš šių metų. Arba juos tiesiog atspindintys. 

Knyga - Alessandro Baricco "Jūra vandenynas". Be konkurentų. Pamilau šią knygą visa savo esybe.
Filmai - "The curious case of Benjamin Button" ir  "Interstellar".
Muzika:
Seasick Steve - Purple Shadows
SOKO:: First love never die
Beck - Everybody's gotta learn sometime
Laura Marling - Blackberry stone
Vytautas Kernagis - Nuo mano lango
Chris Isaak - Wicked game
Debussy - Claro de luna
Funkadelic - Maggot brain

Frazės ir momentai:

Pasisėdėjimas prie baro po šiaudiniu stogu, siaučiant be proto smarkiam lietui. Ir smulkutis girtas vyras, vienas šokantis valsą ir pasakojantis istorijas apie karą ir kaip jis didžiuojasi savo vaikais. Jo spindinčios akys ir frazė.
- Aš taip noriu gyventi. Taip noriu gyventi. Bet taip skauda.
------------------------------------
-Tu kažkuo švyti.
------------------------------------
Aš gėriau jo alų, o jis girtas kalbėjo apie barjerus ir ribas. Tuo metu bijojau savęs.
------------------------------------
Penktadieniai - kultūrinimosi dienos.
------------------------------------
Pirmą kartą nuvedžiau Ž. prie švyturio. Dabar galės girtis.
------------------------------------
Pasivaikščiojimas siaučiant audrai ir pasiklydimas miške.
------------------------------------
Beveik nauji metai. Ir mamos frazė.
-Ir kas galėtų pasakyti, kad tu dar eini į mokyklą.

Atradimas:
Statoilo kava.

Patarimas:
man J. uždraudė darbintis čiliakuose, nes pasakė, kad aš per daug nuoširdus žmogus ir mane išnaudos ten. Tai vat.

Kelionė:
paskutinių sekundžių sprendimas ir važiavimas tarpmiestiniu autobusu, sėdint ant kiliminės dangos priekyje šalia vairuotojo, nes nebuvo vietų. Ir klausantis prancūzų.

Koncertas:
turbūt kažkas iš Mėnuo Juodaragio.

Dar truputis...
 

Ir paskutinę metų dieną be proto įsimylėjau Pink Floydų albumą "Atom Heart Mother". Paklausykit. Galbūt atrasit tai, ką atradau aš.
Gerų jums metų. 

-Gertrūda.