Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2016 m. birželio 21 d., antradienis

truputis

Ir vėl eilinė keista būsena, kai noriu pasakyti tiek daug, o žodžių nėra.
Tad po truputį.

Gyventi be laiko. Štai, ką iš naujo atrandu grįždama paryčiais namo. Namai - nevengiu tos apleistos, mažytės vietos, su neveikiančiais elektroniniais prietaisais, sūpynėmis ir pilnu šaldytuvu alaus vadinti namais, kad ir laikinais, vasaros. Kur pusryčiams kas nors iškepa lietinių, kur dušas plaukia, kur skamba ukulėlės muzika, o ieškomiausiu objektu tampa žiebtuvėlis. Čia vieta, kur eilinį kartą kartu su kylančia saule pareiname mes, vadinamoji vasaros hebra, nežinia, laimingi ar nuo vienas kito, ar besiliejančio alkoholio, surūkyto kasiako, ar kruasanų, atsiradusių tinkamoje vietoje, tinkamu metu. Laiko čia nėra.Todėl be proto lengva priprasti prie visiškos laisvės. 
Kiek atsiribojusi nuo realaus gyvenimo, atsiduodu reggae ritmui. Stengiuosi taikytis prie tos neramiosios Nidos pusės, kas man einasi ypatingai lengvai įskaitant ir  naujas pažintis su įvairiausio plauko žmonėmis. Taikausi ir bandau suprasti žmones jų neteisdama, kartu ir tikėdamasi lygiai to paties iš kitų. Bet kuriuo atveju dabar vasara, čia Nida, kur kiekvienas iš tiesų gyvena, atskleisdamas didžiąją tikrojo savęs dalelę. Ir be minties, kad rudenį dauguma grįš į rimtuosius save. Lygiai kaip ir aš. Tegyvuoja reggae!
Nepaisant visos laisvės, yra dar ir kitas laiko nebuvimo principas. Tai - metai. Jau pripratau būt jauniausiu žmogumi beveik visur, kur atsirandu. Nežinau, kaip šitai vis nutinka. Ar tai vyresnioji Kauno bohema, ar nelaiminga meilė. Turbūt vienintelis skirtumas tas, kad čia, kur laiko nėra, nėra ir metų, kurie ką nors stabdytų. Visiškas lygiavertiškumas. Nepakeičiamas dalykas, kurio norisi iš kiekvieno žmogaus.
 Ir dar. Įdomus dalykas Nidoje - niekas neskuba gyventi. Stebiu buvusią smuikininkę, studijavusią genetiką, dirbusią su režisieriais, dabar - barmenę, o vėliau sakusią, kad nori mokytis molio. Ir nebaigiu žavėtis dvidešimtšešiamečiais, vis dar beieškančiais meilių ir imančiais iš gyvenimo viską, kol tik gali.
Klausausi istorijų ir galvoju, kokias istorijas pasakosiu pati, praėjus dar penkeriems metams. O kol kas, laikas vasarai sustojęs.

5 valanda ryto. Nubėgu paskutinį kartą nufotkint saulę ir bėgu atgal. Nuėjus lovon randu savo dar tris tuščias kambariokių lovas. Matyt, joms naktis dar nesibaigė. Sakiau, kad laiko čia nėra.