Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2016 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Lietus ir inteligentai

Iš stebuklingų momentų.

Kai dangus buvo kiauras, kai batai buvo gražiai išryškėję nuo balų, kai mane nuo pasaulio skyrė iš ausinių sklindantis Dvariono koncertas, ėjau gatve. Vienoj rankoj smuikas, kitoj - skėtis, karts nuo karto svyruojantis į šalis dėl nesugebėjimo jo nulaikyti apsunkusiomis rankomis. Iš dangaus pylė ir pylė, ir aš pagalvojau, kad neįsivaizduoju savęs kitokios - be grojimo, be tų visų nešulių, be grįžimo vėlai vakare, be melancholiškų pasivaikščiojimų. be rudens. Taip ir turi būti. Tad aš ir ėjau, kaip ir kiekvieną dieną, tik šį kartą kažko pasijaučiau kaip viena iš tų vienatviškų lietuvių rašytojų, šviesiai liūdnai žiūrinčių į pasaulį. Kaip viena iš jų, tų dar jaunų ir naivių inteligentų, kurių knygas skaitome ir kurių istorijas mokomės apie tiesos ieškojimą, dažnai pasibaigiantį tragiškai ištikusiu likimu. Tų, kurie viską išjaučia iki galo. Kad ir lietų. Visai kaip aš. Ir kad galbūt kažkada vienas jų lygiai taip pat ėjo apkrovęs tiek kūną, tiek širdį visais įmanomais dalykais, kartu galvodamas, kaip vis dėlto kartais gera eiti per lietų.

Kažkokia inteligentiška pilkuma.

2016 m. spalio 23 d., sekmadienis

Lapkritis

Kartais nieko gyvenime nėra geriau už sekmadieniškus sekmadienius. Šiandien vienas iš tokių.

Jau beveik pietūs, aš vis dar pataluose, juose kažkur mėtosi kolonėlės, iš kurių Abudu dainuoja apie pavasarį, o už lango - pilka. Viena smegenų dalis bando įjungti pavojaus aliarmą dėl begalybės darbų, numatančių bemiegę naktį, kita dalis nugali - kaip ir visą laiką - dar vis mieganti, rami ir sekmadieniška. Stresas palauks.
Anksčiau tokių sekmadienių turėdavau labai daug, dabar - kažkas ne taip, tad atsitiktiniu būdu vėl netyčia pagavus sekmadieniško sekmadienio nuotaiką, sugrįžtu į senąją ir truputį pamirštąją save. Ir tada nereikia nieko daugiau, kaip savęs pačios su tais visais savais dalykais.

Sekmadienio proga apmąstant gyvenimą, pamąsčiau, kad apskritai tariant, pats šis ruduo kažkoks ne toks. Man taip reikėjo tų spalvų ir to ramybiško šviesaus liūdesio, tačiau vietoj to - šnipštas. O galbūt tiesiog nėra dalyko, įprasminančio rudenį. Kas čia žino.