2017 m. lapkričio 28 d., antradienis

take me out tonight

Kapt
už lango
brrr
kaip šalta
4 klasės choro dainelė.
Kapt.
Sako, kad dainą išmesti iš galvos padėtų tik visų žodžių žinojimas.
Kapt.
Beviltiška.
Kapt.
Žinojau, kad lauke lyja.
Kapt.
Tačiau šį kartą stebėjau ne kapsinčius lietaus lašus.

Kapt.

Raudoni lašeliai ir vėl sudarkė tobulą baltą.
Įsirėmusi į viešbučio kriauklę ir veidrodyje stebėdama kraujo upeliais plūstantį savo veidą galvojau, kiek mažai ištyrinėjau Mančesterio. Aštuoniasdešimtųjų barai, hipsteriškos kavinės su prasta kava, prekybos centrai, studentiški kabakai persmelkti šalčio, bet su daug alkoholio ir pasibaigusio tualetinio popieriaus rulonų kolekcija, neaiškaus plauko vietovės beieškant darbų. Tai viskas? Matant pusę raudono ir pusę pabalusio veido peršasi klausimas, ar įdomu būtų aplankyti miesto ligoninę. Kai kuriais aspektais tai visada atrodė gąsdinančiai romantiška. Siųsčiau kalėdinius atvirukus iš baltų palatų, būčiau baltas angelas ir su ilgais baltais naktiniais lakstyčiau ligoninės koridoriais pasruvusia nosimi. Nieko panašaus nebūtų, bet juk galima svajoti.

Kapt.

Smegenys dažnai mėgsta iš smulkių dalykų kurti nebūtas istorijas. Taip jau būna, kai ima trūkti nuotykių.

Kapt.

Eidama per miestą, striukės kišenėje gniaužiau nosinę, kurią buvau pasiruošusi ištraukti bet kurią sekundę, jei kartais mano nosis nuspręstų 8 kartą pasrūti raudonais upeliais. Turbūt mama pasakytų, kad man reikia grįžti į normalų rėžimą. Eiti miegoti, nepervargti darbe, normaliai valgyti. Tačiau kai į rutiną po truputį ėmė veržtis nauji vėjai, normalaus rėžimo neliko nė kvapo.

Kapt.

Sukaupęs drąsą, s. skubiai pakštelėjo skruostan, bet viskas, apie ką galėjau tuo metu galvoti, buvo manęs laukiantis uberis už 8 svarus namo.
s. sakė, kad esu evil person, bet turbūt negalvojo, kad sudaužysiu jam širdį. Aš irgi negalvojau.

Kapt.

Džiazas, džiazas, džiazas. Kodėl visi esantys čia taip myli džiazą? Myli jie, aš irgi pradedu įsimylėti.
Čia atvedė dar vienas britų muzikantas. Sakė, tai viena geriausių vietų Mančesteryje. Tačiau jei nemėgstu džino, neaišku, ar galėsime būti draugais. Džinas man patiko, bet jis nemėgsta vyno. Turbūt dėl to nieko ir neišeis. Nors šokti buvo gera. Tegyvuoja džiazas!

Kapt.

Jis nebuvo iš Berlyno, bet priminė vieną tokių. Net jei Berlyne niekada nebuvau. Dvimetrinis chemikas, pamirštantis pavalgyti, geriantis pigų vyną, o paskutinius centus išleidžiantis vinilams. Mačiau jį antrą kartą, jis man gamino vakarienę ir kalbėjo apie Otis Reddingą, Dostojevskį ir britiškus mokesčius, o jam prasižiojus, aš vis iš naujo nustebdavau, kaip gražiai skamba jo balsas. Gal kartais to ir tereikia. Gal vėl laikas grįžti į prastų sprendimų laikotarpį. Jis buvo Smiths'ų muzika, nužengusi iš 80ųjų Mančesterio. O juk Smiths'us aš myliu. Ir čia Mančesteris.

Take me out tonight
Where there's music and there's people
And they're young and alive

Kapt.

- Kaip sekasi?

Nežinau, kaip reikėtų atsakyti į šį klausimą. Ieškau papildomų širdies dūžių. Gal tai padės pasiekti skrydis į Ispaniją už 10 svarų. O gal džiazas. Gal juodas angelas ant chemiko šonkaulių. Kaip man sekasi? Geriu vyną su nepažįstamaisiais, daužau širdis, valgau šlamštą, galbūt pradedu įsimylėti, skaičiuoju kartus, kai iš nosies pasipila kraujo upeliai, bėgu nuo kontrolierių, į darbo pokalbius vaikštau kaip į eilinius susitikimus su draugais. Pasiilgau mamos blynų. O visa kita turbūt neblogai.



2017 m. spalio 22 d., sekmadienis

Hello, Manchester

Tiesiai, dešinėn, vėl tiesiai.
Kartoju tai sau, kirsdama dar vieną didmiesčio gatvę. Šį kartą (nors šį!) reikėtų nepasiklysti, tačiau per gatvę pravažiuoja rožinė taxi ir aš nebesuvokiu, iš kurios pusės atėjau. Ar apskritai tai gali rūpėti, kai priešais sustoja cukraus vatos taxi? Cukraus vatos! O aš juk norėjau nepasiklysti. Saksofono garsus pakeičia juodaodžiai ilgais dredais, dainuojantys Bobo Marlio "One love", toliau - beatbokseris, po kurio seka country mergina su Edo dainomis. Kiekvienas gatvės metras turi savos egzotikos. Užkalbina jau trečias britas, kviečiantis paaukoti kažin kokio plauko organizacijoms, bet mano kišenėje du svarai, nustoję galioti prieš keletą dienų. Šiandien miestas yra tyrinėjamas tik akimis ir ausimis, nes nieko daugiau neįperku. Einu tolyn ir šalia prekybos centrų matau papuoštas eglutes, o parduotuvėse - kalėdinius bumbuliukus. Kelinta šiandien diena? Du su trupučiu mėnesio iki Kalėdų. Kartu su išskabtuotų, Helovynui paruoštų moliūgų alėjomis ir kalėdinėmis lemputėmis painiojasi žydinčios pakelės rožės, tad vėl lieku nesupratusi, ar taip ruduo pralėkė, ar grįžau į pavasarį, ar tuoj prasidės žiema. Chaosas. Visur. Vis dar painiojuosi, į kurią pusę reikia žiūrėti einant per gatvę, kurios pusės durų mygtuką nuspaust, norint išlipti iš tramvajaus, kaip susigaudyti monetose, ant kurių nėra skaičių. Tačiau šitas chaosas dar nespėjęs nei nuvarginti, nei įkyrėti. Baisiai stresuotas, bet šitas chaosas dar neištyrinėtas.
Kuprinės dugne įmestas Mančesterio žemėlapis.Tiesiai, visą laiką tiesiai, tada į kairę. Už kampo sukti dešinėn. Turbūt vėl pasiklydau. Ir turbūt pasiklysti dar teks daug kartų, kol pagaliau imsiu įsisavinti naujojo miesto takus.


2017 m. spalio 10 d., antradienis

Dabar yra gerai

Pagalvojau, kad jei kada nors ateityje (kai būsiu jau visai didelė ir (galbūt) protinga) trokšiu sugrįžti į senesnius laikus, tai nemaža tikimybė, kad norėsiu sugrįžti būtent į tai, kas vyksta dabar. Nors iš tiesų, tai nevyksta nieko ypatingo. Spalio devintoji buvo beveik tokia pati kaip dalis šių metų. Grojimas, pokalbis su mama, ilgas kelias 23 autobusu, kibinas su pievagrybiais kepyklėlėje, ausinukai ir pasivaikščiojimas lietui lyjant, vėl pokalbiai su šeima, morkų pjaustymas, mamos apkabinimas ir nuojauta, kad ji moka skaityti mintis, youtube video įrašai ir atsitiktinių faktų naršymas internete, naktinis maistas prieš miegą ir senų pokalbių skaitymas. Tačiau šitą rutiną lydi jausmas, kad visi šie dabar vykstantys aplinkiniai dalykai visada liks čia pat. Kad grįžus iš Vilniaus, mama visada iškeps blynų. Kad suskaudus dantį, tėtis visada nuveš pas dantistę. Kad įėjus į namus, Lordis visuomet atneš šlepetę (nesvarbu, kieno ji bebūtų). Kad rytą įėjus į sesės kambarį, ji eilinį kartą šoks iš lovos, nes pramiegojo. Visiškas saugumas. Ir nesvarbu, kiek pasikeitimų vyktų asmeniniame gyvenime už namų sienų, kiek naujovių ir perversmų keistų mano gyvenimą kita linkme, kol kas vis tiek dar likęs jausmas, kad grįžus namo, viskas liks lygiai taip pat. Ir kad čia nieko blogo niekada nenutiks.
Esu tikra, kad kada nors, kai galvą užės suaugėliški vargai, padaryčiau viską, kad sugrįžčiau į šitą būseną, kai visiškai saugi eilinį kartą naktinėju savo kambaryje ir kol kas dar tik mąstau apie būsimus ateities pasikeitimus. Kol kas dar viskas amžina. 

2017 m. kovo 16 d., ketvirtadienis

Iš melomanės grojaraščių

Įsimylėjau.

Prioritetai

„Nebuvo laiko"
Baisiai neteisinga frazė. Nežinau, ar egzistuoja neteisingesė už šią.
Beskaitant „Viršvalandžius" savęs paklausiau, ar būtina būti vėžininku, kad suvoktum laiką. Tikiuosi, ne. Bet žinodamas, kiek nedaug lieka apskritai gyventi, turbūt žmogus susidėlioja prioritetus taip, kad „laiko užtektų". O jei neužtektų, frazę „nebuvo laiko" priimčiau nebent iš jų. Visi kiti „nebuvo laiko" yra pasiteisinimai, gimę iš neteisingai susidėliotų vertybių. Arba dar paprasčiau - ne „nebuvo laiko", o „nenorėjimas jo turėti tam tikram dalykui".

Išmokti Dvarioną, padaryti mankštą, pažiūrėti „Draugus", sutvarkyti nuotraukas, išspręsti harmonijos uždavinį...  (Spėkit, kas dievina sudarinėti darbų sąrašus ir dienotvarkes. Ir kas niekada jų nesilaiko).

Man dažnai "trūksta laiko". Dar kol kas niekaip nesugebu ištraukt šios bjaurios frazės iš savo žodyno. Dienotvarkės, sąrašai su punkteliais, tiksliomis valandomis - jau nežinau, kiek daug jų mėtosi telefono užrašyklėje. Liūdna tik tai, kad tie balti punktų laukeliai taip ir lieka dažniausiai neužbraukti. Kartais bandau peršokti pati per save ir padaryti tiek, kiek neįmanoma. Tačiau paros visam pasauliui neužtenka ir tai suprantama. Tačiau kaip galima spręsti uždavinį, kai vietoj to kompiuteryje parsiųsti artimiausi trys „Draugų" sezonai? Kaip galima groti nuobodžius etiudus, kai kampe bestovinti gitara prašyte prašosi būti priglaudžiama prie krūtinės? Niekaip. Ir tai yra liūdnieji prioritetai.
Nenorėjimas turėti laiko. Nori nenori, mieli širdžiai dalykai visada bus pirmesni. O tada kiti atidedami rytojui, porytojui, užporytojui... Ir taip kasdien. Dalykai, kurie tiesiog nerūpi, metami į šalį. Arba dalykai, apskritai neturintys laiko limito. Tik dar liūdniau, kad tie "dalykai" kartais patampa ir žmonėmis. Žmonėmis, kuriems neužtenka laiko.

Truputį krypstant nuo temos - kartais nekenčiu visų mesendžerių. Skaipų, telefonų ir bet kokių virtualių bendravimo plotmių. Kada esi priverstas bendrauti su žmonėmis, su kuriais nenori turėti nė menkiausio ryšio. Tačiau feisbuko dėka vieni susirašinėjimai užsitęsia kiek ilgiau. Pavyzdžiui, metus. Metus su nuobodžiais "ką veiki" ir "kaip sekasi". Štai čia prireikia tikros drąsos man, gan geram ir draugiškam žmogeliukui, vieną kartą tėkšti kitam, kad nematau prasmės bendrauti. Lyg kokia "tikra" moteris pms'o metu staigiai persimainau ir, didelė tikimybė, švelniai šokiruoju žmones su jausmų proveržiu arba ignoravimo siena. Dažniausiai tokie momentai nutinka dėl lūžio, kai suvokiu, kiek daug laiko iššvaistau neįdomiems ar tiesiog jau praėjusio etapo žmonėms dėl savo nesugebėjimo pasakyti "ne". Arba bijojimo įskaudinti kitą žmogų. Tačiau kiti telefoniniai pokalbiai užsitęsia dar ilgiau. Pavyzdžiui, dvejus metus. Dvejus metus kas mėnesinių "kaip laikaisi". Kiekvieną kartą norisi iš naujo trenkti galvą į sieną sulaukiant tokio klausimo ir klausti „kodėl". Žinoma, vieną kartą net ir po tų dviejų metų ateina būsena, kai viskas baisiai atsibosta ir prasideda blokavimai per visus galus. Bet kai žmogus to nesuvokęs galiausiai per patį telefoną paklausia, ar išsitryniau veidaknygę, belieka ramiai atsisėsti į kampą, apmąstyti gyvenimą ir ką jame darau ne taip. Pajutus žemę po kojomis vėl iškyla klausimas "kodėl", tik šį kartą prireikia apčiuopiamų atsakymų. Paprastai normalūs ir subrendę žmonės nesinaudoja mesendžeriu ar telefonų žinutėmis kaip priemone išsiaiškinti santykius. Didesnė bėda būna, kai vienas iš besiaiškinančiųjų būna dar truputį vaikas. Arba abudu vaikai, tik skirtingais tipažais. Taigi kartais nekenčiu tų visų susisiekimo priemonių. Tam tikri dalykai turi būti išrėkiami į akis, o ne nutylint žinutėmis dedant begalinius tritaškius, kartu paliekant ir begalę nesusipratimų ir neišsiaiškintų dalykų. Tam tikrais atvejais nutylėjimų reikia, bet tik ne situacijoje, kurioje ir taip niekas neaišku.

Pasiskundus dėl komunikavimo veidaknygėmis ir grįžtant prie laiko (bei apjungiant šiuos dalykus kartu), vėl imu svarstyti, kaip laikui bėgant man vis brangesnis tampa gyvas bendravimas. Kada matai žmogaus akis, visus pojūčius ir būsenas. Kai fiksuoji skirtingų žmonių judesius, gaudai žodžius ir bandai savyje prisijaukinti tą kitokią būtybę. Bet tokiam bendravimui reikia laiko, jokie tinklai ir sms'ai čia nepadės. O laiko juk visada trūksta! Taip, išskyrus žmones, kurie yra tikrai brangūs. Versies per galvą, bet jiems laiko visada atsiras. Tai nebus daiktai, turintys neribotą laiko limitą, kuriuos gali atidėti metų galui.

Kartais jaučiuosi lyg ir būčiau tas dalykas, kuriam laiko nelieka. Tiksliau, nesistengiama skirti. Nė kavos puodeliui (gal kai kuriems tikrai kavos puodelio išgėrimo laikas prilygsta kokio bakalaurinio darbo paruošimo laiku?..). Bandau suvokti, kaip žmogus, kuris užblokuotas, atblokuotas, ištrintas, aprašinėtas sugeba toliau klausinėti, kaip laikausi, kaip gyvenu, skųstis dėl savo problemų ar tragiškai praėjusios Valentino dienos. Ir galiausiai bijantis pokalbio prie puodelio kavos. Galbūt kalta situacija, kai dėl neturėjimo galimybių pasikalbėti prie keturių akių, pyktis ir kiti jausmai laisvai liedavosi žinutėmis. Tad dabar bijoma jau "realių" problemų - manęs? Galbūt bijoma, kad po metų nesimatymo aš vėl pulsiu į emocijų pragaištį taip apsunkindama jau ir taip "komplikuotą" gyvenimą? Kaip kokia Salomėja, ištroškusi meilės ir romanų. Ačiū, ne. Užtektų gyvo pokalbio. Bet, kaip minėjau, yra prioritetai. Ir kartais taip nutinka, kad atsiduri prioritetų apačioje. Aš, matyt, esu ta mergaitė, kurios jausmai gali likti per daug įžeisti, nes ji "labai prisirišusi". Nors kartu tai ta mergaitė, kuri santykius užbaiginėjo daug kartų, kai kitas įsikibęs laikėsi savo "kaip laikaisi". Išeina, kad vienintelis neteisingas poelgis šioje situacijoje būtų gyvas susitikimas. Ak, bet su mesendžeriu ir kitomis priemonėmis viskas gerai, tai juk nesiskaito! Logika? Kažkur, tik ne čia.

Taip, nemoku taupyt laiko. Man jo dažnai trūksta. Tad dar labiau nesinorėtų jo švaistyti beprasmiams pokalbiams, kuriuose aš esu ta problema. Ta kvailutė. Tas daiktas, kuris, atrodo, visada liks ten pat, jeigu jo prireiktų. O gal turėčiau atsiprašyti, kad man reikia gyvų žmonių, o ne mažų ekranėlių telefonuose?

Neliūdna, bet trūksta ramybės. Dar nebuvo gyvenime dienos, kai turėčiau tiek daug keiksmažodžių galvoje, kiek vakar.

2017 m. kovo 13 d., pirmadienis

Sapnas

Ne taip seniai įsigijau didelę žalią knygą užrašams - kad kada nors vėliau savo mintis galėčiau skaityti ne tik internetinėje plotmėje, bet ir matyti savo ranka rašytus žodžius.
Gerai, nes ten rašau dalykus, kurių nerašau niekur kitur. 
Blogai, nes užima daug laiko. 
Ir dar blogiau, nes net ir ten kai kurių dalykų nerašau, nes bijau.

Sapnavau sapną. Apie mirtį (daugiau nieko nesakysiu). 
Paprastai esu įpratusi ryte užrašyti bent užuominas apie sapnus. Pavyzdžiui, apie tai, kad kažkada naktinėj vizijoj buvau bulvė. Buvau mirusi laumė. Dar kitą kartą šokau, šokau, kol galiausiai nulūžau. Kartu su banditų gauja bėgau popierinių origamių gatvėje. Išgelbėjau mergaitę. Ėjau į klubą šalia vandenyno. Visa tai atsimenu, nes daug ką užrašau. Bet tą kart šito padaryt nesugebėjau dėl baimės, kad užrašius, sapnas taps realus. Naktinės proto vizijos - fantazijos kartais gali labai išgąsdinti, ypač atsibundant su ašaromis akyse. Tad šį kartą be užrašų. Gal ir geriau, kad kai kas lieka tik galvoje. Niekur kitur - dėl visa ko. 

2017 m. sausio 7 d., šeštadienis

Aptarimas

2016 aptariant.

Kaip apibūdinčiau praėjusius metus: kažkas tokio suaugėliško, keisto, kitokio, nesavo, bet vis dėlto gero. Tai kitokie metai.
Metai, kai pamečiau dalį senosios savęs, bet atradau kai ko naujo.
Tai metai, kai išmokau pykti.
Tai metai, kai išsiaiškinau nors kiek aiškesnę savęs ateityje viziją.
Tai metai, kai įsimylėjau Nick Cave ir Debiusi.
Metai, kai pradėjo trūkti dalykų, kurie jaudintų, todėl tai ir metai, kai pradėjau krėsti kvailystes. O galbūt man daug kas neberūpi. Bet kuriuo atveju neužmiršiu nuogų maudynių naktį, čiuožinėjimo nuo kalniukų žiemą, leidusio prisiminti vaikystę, karaokės dainų kruize pakeliui į Stokholmą, nuo šokių nulūžusios baro nuolaužos, paskutinių vasaros minučių su Rodriguezo dainom ir r. žinutės, dainavimo su p. supantis ant supynių, filmo filmavimo kartu su u., savęs, užmigusios prie u. klozeto, gerų laukų paieškos brendant per beveik pelkes. Daugybė koncertų, saulėlydžių, verksmų, atsisveikinimų, pokalbių kepyklėlėse ir baruose. Daug daug daug ko nutiko.
Tai metai, kai atstūmiau nemažai žmonių. Kai ko išbraukti iš savo gyvenimo nenorėjau, bet reikėjo, kai ką - privalėjau, dar kiti - per daug neįdomūs, kad gaiščiau savo laiką. Visgi visus atvejus dengė tai, kad tai metai, kai įgavau ryžto sakyti tiesą kitiems, kartu susidėliodama savus prioritetus.
Toliau - tai galybės naujų žmonių, be proto įdomių pažinčių metai: afrikietis, norėjęs mane vesti, jūreiviai, kažkada vaišinę romu, baikeristas šefas, visiškas melomanas iš „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu", turkas, mokęs saulės pasveikinimo, vyras, kiekvieną dieną išgeriantis po 10 špricų, šokėja, su kuria ėjom paplūdimiu ir kalbėjome apie žmones. Ir daug daug kitų. Mano gyvenime nė vienas neužsibuvo. Tai metai, kai sutikau galybę nuostabių, bet baisiai laikinų asmenų. Džiugu tiesiog tai, kad iš tų momentų aš ir ėmiau tą momentinį džiaugsmą su mintimi, kad viskas vyksta dabar ir čia, be jokių intencijų ateičiai.
Tai metai, kai išlaisvėjau.
Daugiau nebežinau. Nors pusė šių metų pamiršta. Sakiau, kad tikrai rašysiu daug daugiau.
Ir dar. Metai, kai buvo daug daug neišmiegotų naktų.

2017 m. sausio 3 d., antradienis

Kaukėtos juodaplaukės

Naktį dainavau roką San Franciske ir vaikiausi baltus triušius.
Rytoj aš keistuolė pamišėlė, skraidžiojanti bibliotekos koridoriais ir renkanti knygas apie okultizmą. 
Poryt aš diva, Niujorko baruose viliojanti moteris, gal ir vyrus.
Užporyt aš šventikė, sveikinanti saulę nuo Tibeto šventyklos.
Aš sekretorė, už atlygį perkanti gražias užuolaidas ir laisvalaikiu mėgstanti lankstyti origami, aš romu prasmirdęs jūreivis, mylintis meną ir kačiukus, aš pavyzdinga mokinė, maištaujanti prieš tėvus, aš madona, kurios nori visi, aš kunigas, šniojantis koksą ir skaitantis Hemingvėjų.
Jeigu išvažiuočiau toli, ar galėčiau susikurti save iš naujo?

Šiandien vėl buvau Grace Slick. 
Žiūriu į veidrodį. Ten - ryžaplaukė mergaitė, labai mylinti pasaulį ir pistacijas, kurių neįperka, mylinti vasarinį lietų ir verkianti per animacinius filmus, kai pyksta - ji mėto daiktus ir žnaibo save, kai bijo - spaudinėja kumščius, o kai ji laiminga - dainuoja ir kalbasi su mėnuliu. Nusisuku ir vėl pažvelgiu į veidrodį - dabar įžūliomis akimis spokso juodaplaukė maištininkė, kuri greičiausiai rengiasi ryškiais 80's drabužiais, vairuoja motociklą, rytais balkone geria juodą kavą ir rūko cigaretes, o apskritai - tai jai nusišvilpt ant taisyklių. 

Nusiėmiau namuose rastą besimėtantį peruką ir pasakiau, kad noriu tokių plaukų. Man pasakė - netinka. Nebėra tikrosios manęs.
- O kaip tu įsivaizduoji tokius plaukus turinčią žmogystą?
Maištininkas. Nusispjauna ant normų.
Bet tuomet kaip čia yra, kad mūsų išvaizda formuoja asmenines savybes? Ar pačios išvaizdos detalės tarsi reikalauja atitinkamai elgtis? Tuomet tai labai panašu į stereotipus, kada kiti tikisi, kad žmogus elgsis taip, kaip paprastai elgiasi tokius plaukus, tokias akis, tokias kojas ar užpakalį turintys žmonės.

Vėl užsidėjau peruką. Jaučiausi kitaip, tarsi priešais stovėtų visai kitoks asmuo. Jei iš tikrųjų turėčiau tokius plaukus, turbūt ir elgčiausi kitaip. Keista, kad tokia paprasta smulkmena gali padėti sukurti visiškai kitokią asmenybę. Tik vis dar nežinau, ar visiškai pakeitus išvaizdą ir išvažiavus kur toli, tikrai būtum pajėgus susikurti kitokį save? Ar prasiveržtų senosios tavęs savybės, o gal atvirkščiai, pati išvaizda reikalautų tam tikrų savybių, kurios verstų keistis?
Būtų įdomu susikurti kitokį save. Keliaujant iš vietos į vietą susikurti veikėją, kuriuo šį kartą būsi, ir būti juo visą dieną. O po to vėl iš naujo. Gal tai padėtų atrasti tai, kas iš tiesų esi.