Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2017 m. spalio 22 d., sekmadienis

Hello, Manchester

Tiesiai, dešinėn, vėl tiesiai.
Kartoju tai sau, kirsdama dar vieną didmiesčio gatvę. Šį kartą (nors šį!) reikėtų nepasiklysti, tačiau per gatvę pravažiuoja rožinė taxi ir aš nebesuvokiu, iš kurios pusės atėjau. Ar apskritai tai gali rūpėti, kai priešais sustoja cukraus vatos taxi? Cukraus vatos! O aš juk norėjau nepasiklysti. Saksofono garsus pakeičia juodaodžiai ilgais dredais, dainuojantys Bobo Marlio "One love", toliau - beatbokseris, po kurio seka country mergina su Edo dainomis. Kiekvienas gatvės metras turi savos egzotikos. Užkalbina jau trečias britas, kviečiantis paaukoti kažin kokio plauko organizacijoms, bet mano kišenėje du svarai, nustoję galioti prieš keletą dienų. Šiandien miestas yra tyrinėjamas tik akimis ir ausimis, nes nieko daugiau neįperku. Einu tolyn ir šalia prekybos centrų matau papuoštas eglutes, o parduotuvėse - kalėdinius bumbuliukus. Kelinta šiandien diena? Du su trupučiu mėnesio iki Kalėdų. Kartu su išskabtuotų, Helovynui paruoštų moliūgų alėjomis ir kalėdinėmis lemputėmis painiojasi žydinčios pakelės rožės, tad vėl lieku nesupratusi, ar taip ruduo pralėkė, ar grįžau į pavasarį, ar tuoj prasidės žiema. Chaosas. Visur. Vis dar painiojuosi, į kurią pusę reikia žiūrėti einant per gatvę, kurios pusės durų mygtuką nuspaust, norint išlipti iš tramvajaus, kaip susigaudyti monetose, ant kurių nėra skaičių. Tačiau šitas chaosas dar nespėjęs nei nuvarginti, nei įkyrėti. Baisiai stresuotas, bet šitas chaosas dar neištyrinėtas.
Kuprinės dugne įmestas Mančesterio žemėlapis.Tiesiai, visą laiką tiesiai, tada į kairę. Už kampo sukti dešinėn. Turbūt vėl pasiklydau. Ir turbūt pasiklysti dar teks daug kartų, kol pagaliau imsiu įsisavinti naujojo miesto takus.


2017 m. spalio 10 d., antradienis

Dabar yra gerai

Pagalvojau, kad jei kada nors ateityje (kai būsiu jau visai didelė ir (galbūt) protinga) trokšiu sugrįžti į senesnius laikus, tai nemaža tikimybė, kad norėsiu sugrįžti būtent į tai, kas vyksta dabar. Nors iš tiesų, tai nevyksta nieko ypatingo. Spalio devintoji buvo beveik tokia pati kaip dalis šių metų. Grojimas, pokalbis su mama, ilgas kelias 23 autobusu, kibinas su pievagrybiais kepyklėlėje, ausinukai ir pasivaikščiojimas lietui lyjant, vėl pokalbiai su šeima, morkų pjaustymas, mamos apkabinimas ir nuojauta, kad ji moka skaityti mintis, youtube video įrašai ir atsitiktinių faktų naršymas internete, naktinis maistas prieš miegą ir senų pokalbių skaitymas. Tačiau šitą rutiną lydi jausmas, kad visi šie dabar vykstantys aplinkiniai dalykai visada liks čia pat. Kad grįžus iš Vilniaus, mama visada iškeps blynų. Kad suskaudus dantį, tėtis visada nuveš pas dantistę. Kad įėjus į namus, Lordis visuomet atneš šlepetę (nesvarbu, kieno ji bebūtų). Kad rytą įėjus į sesės kambarį, ji eilinį kartą šoks iš lovos, nes pramiegojo. Visiškas saugumas. Ir nesvarbu, kiek pasikeitimų vyktų asmeniniame gyvenime už namų sienų, kiek naujovių ir perversmų keistų mano gyvenimą kita linkme, kol kas vis tiek dar likęs jausmas, kad grįžus namo, viskas liks lygiai taip pat. Ir kad čia nieko blogo niekada nenutiks.
Esu tikra, kad kada nors, kai galvą užės suaugėliški vargai, padaryčiau viską, kad sugrįžčiau į šitą būseną, kai visiškai saugi eilinį kartą naktinėju savo kambaryje ir kol kas dar tik mąstau apie būsimus ateities pasikeitimus. Kol kas dar viskas amžina. 

2017 m. rugsėjo 18 d., pirmadienis

2017 m. rugsėjo 15 d., penktadienis

Vardan ko

Nežinau, ar gerai yra kuo ilgiau naktinėti, kad tik galėtum nors kiek pratempti šią dieną ir kad kuo labiau atitolintum rytojų, tačiau būtent tai ir darau. Ką jau ką, bet pratempti laiką moku, tik paleiskit man Nick Cave, prašau, ir aš užsiliūliavus žiūrėsiu į vieną tašką, ir man nieko netrūks. Arba trūks visko - mamos, Kauno, gitaros ir ramių sekmadienių, nes galvosiu apie viską iš eilės. Tačiau šiuo metu mintys vis nuklysta prie problemų, su kuriomis susiduriu gyvendama savarankiškai. Rytoj penkta mano darbo diena. Mesti darbą nepradirbus savaitės yra truputį juokinga, bet... Ką padarysi. Man užteko. Gink dieve, dar "nusišlifuosiu" ir man pradės ten patikti (šiaip nežinau, koks stebuklas turėtų įvykti, kad taip atsitiktų). Ir iš tikrųjų, kai nenorom po truputį tampi suaugusiu, pasidaro baisu dėl tų visų suaugėliškų dalykėlių. Sąskaitos, darbo pokalbiai, sveikas maistas ir tas rutininis nuovargis. Galvoju ir galvoju, bet vis dar neįsivaizduoju, kaip dauguma žmonių gali eiti į darbus jų nekęsdami. Ir norėdami, kad tik tas rytojus neateitų. Liūdna. Todėl nusprendžiu nesikankinti. Juk vardan ko turėčiau?.. 


2017 m. kovo 16 d., ketvirtadienis

Iš melomanės grojaraščių

Įsimylėjau.

Prioritetai

„Nebuvo laiko"
Baisiai neteisinga frazė. Nežinau, ar egzistuoja neteisingesė už šią.
Beskaitant „Viršvalandžius" savęs paklausiau, ar būtina būti vėžininku, kad suvoktum laiką. Tikiuosi, ne. Bet, matyt, žinodamas, kiek nedaug lieka apskritai gyventi, turbūt žmogus pradeda gyventi iš tiesų ir susidėlioja prioritetus taip, kad „laiko užtektų". O jei neužtektų, frazę „nebuvo laiko" priimčiau nebent iš jų. Visi kiti „nebuvo laiko" yra pasiteisinimai, gimę iš neteisingai susidėliotų vertybių. Arba dar paprasčiau - ne „nebuvo laiko", o „nenorėjimas jo turėti tam tikram dalykui".

Išmokti Dvarioną, padaryti mankštą, pažiūrėti „Draugus", sutvarkyti nuotraukas, išspręsti harmonijos uždavinį...  (Spėkit, kas dievina sudarinėti darbų sąrašus ir dienotvarkes. Ir kas niekada jų nesilaiko).

Man dažnai "trūksta laiko". Dar kol kas niekaip nesugebu ištraukt šios bjaurios frazės iš savo žodyno. Dienotvarkės, sąrašai su punkteliais, tiksliomis valandomis - jau nežinau, kiek daug jų mėtosi telefono užrašyklėje. Liūdna tik tai, kad tie balti punktų laukeliai taip ir lieka dažniausiai neužbraukti. Kartais bandau peršokti pati per save ir padaryti tiek, kiek neįmanoma. Tačiau menkutės paros visam pasauliui neužtenka, ir tai suprantama. Tačiau kaip galima spręsti uždavinį, kai vietoj to kompiuteryje parsiųsti artimiausi trys „Draugų" sezonai? Kaip galima groti nuobodžius etiudus, kai kampe bestovinti gitara prašyte prašosi būti priglaudžiama prie krūtinės? Niekaip. Ir tai vadinama liūdnaisiais prioritetais. Nenorėjimas turėti laiko. Nori nenori, mieli širdžiai dalykai visada bus pirmesni. O tada kiti atidedami rytojui, porytojui, užporytojui... Ir taip kasdien. Dalykai, kurie tiesiog nerūpi, metami į šalį. Arba dalykai, apskritai neturintys laiko limito. Tik dar liūdniau, kad tie "dalykai" kartais patampa ir žmonėmis. Žmonėmis, kuriems „neužtenka laiko".

Truputį krypstant nuo temos - kartais nekenčiu visų mesendžerių. Skaipų, telefonų ir bet kokių virtualių bendravimo plotmių. Kada esi priverstas bendrauti su žmonėmis, su kuriais nenori turėti nė menkiausio ryšio. Tačiau feisbuko dėka vieni susirašinėjimai užsitęsia kiek ilgiau. Pavyzdžiui, metus. Metus su nuobodžiais "ką veiki" ir "kaip sekasi". Štai čia prireikia tikros drąsos man, gan geram ir draugiškam žmogeliukui, vieną kartą tėkšti kitam, kad nematau prasmės bendrauti. Lyg kokia "tikra" moteris pms'o metu staigiai persimainau ir, didelė tikimybė, švelniai šokiruoju žmones su išsiveržusiu jausmų proveržiu arba ignoravimo siena. Dažniausiai tokie momentai nutinka dėl lūžio, kai suvokiu, kiek daug laiko iššvaistau neįdomiems ar tiesiog jau "praėjusio etapo" žmonėms dėl savo nesugebėjimo pasakyti "ne". Arba bijojimo įskaudinti kitą žmogų. Tačiau kiti telefoniniai pokalbiai užsitęsia dar ilgiau. Pavyzdžiui, dvejus metus. Dvejus metus kas mėnesinių "kaip laikaisi". Kiekvieną kartą norisi iš naujo trenkti galvą į sieną sulaukiant tokio klausimo ir klausti „kodėl". Žinoma, vieną kartą net ir po tų dviejų metų ateina būsena, kai viskas baisiai atsibosta ir prasideda blokavimai per visus galus. Bet kai žmogus to nesuvokęs, galiausiai per patį telefoną paklausia, ar išsitryniau veidaknygę, belieka ramiai atsisėsti į kampą, apmąstyti gyvenimą ir ką jame darau ne taip. Pajutus žemę po kojomis vėl iškylą klausimas "kodėl", tik šį kartą prireikia apčiuopiamų atsakymų. Paprastai normalūs ir subrendę žmonės nesinaudoja mesendžeriu ar telefonų žinutėmis kaip priemone išsiaiškinti santykius. Didesnė bėda būna, kai vienas iš besiaiškinančiųjų būna dar truputį vaikas. Arba abudu vaikai, tik skirtingais tipažais. Taigi kartais nekenčiu tų visų susisiekimo priemonių. Tam tikri dalykai turi būti išrėkiami į akis, o ne nutylint žinutėmis dedant begalinius tritaškius, kartu paliekant ir begalę nesusipratimų ir neišsiaiškintų dalykų. Tam tikrais atvejais nutylėjimų reikia, bet tik ne situacijoje, kurioje ir taip niekas neaišku.

Pasiskundus dėl komunikavimo veidaknygėmis ir grįžtant prie laiko (bei apjungiant šiuos dalykus kartu), vėl imu svarstyti, kaip laikui bėgant man vis brangesnis tampa gyvas bendravimas. Kada matai žmogaus akis, visus pojūčius ir būsenas. Kaip fiksuoji skirtingų žmonių judesius, gaudai žodžius ir bandai savyje prisijaukinti tą kitokią būtybę. Bet tokiam bendravimui reikia laiko, jokie tinklai ir nemokami sms'ai čia nepadės. O laiko juk visada trūksta! Taip, išskyrus žmones, kurie yra tikrai brangūs. Versies per galvą, bet jiems laiko visada atsiras. Tai nebus daiktai, turintys neribotą laiko limitą, kuriuos gali atidėti metų galui.

Liūdna, tačiau kartais jaučiuosi taip, lyg ir būčiau tas dalykas, kuriam laiko nelieka. Tiksliau - nesistengiama skirti. Nė kavos puodeliui (gal kai kuriems tikrai kavos puodelio išgėrimo laikas prilygsta kokio bakalaurinio darbo paruošimo laiku?..). Bandau suvokti, kaip žmogus, kuris užblokuotas, atblokuotas, ištrintas, aprašinėtas sugeba toliau klausinėti, kaip laikausi, kaip gyvenu, skųstis dėl savo problemų ar tragiškai praėjusios Valentino dienos. Ir galiausiai bijantis pokalbio prie puodelio kavos. Galbūt kalta situacija, kai dėl neturėjimo galimybių pasikalbėti prie keturių akių, pyktis ir kiti jausmai laisvai liedavosi žinutėmis? Tad dabar bijoma jau "realių" problemų - manęs?Galbūt bijoma, kad po metų nesimatymo aš vėl pulsiu į emocijų pragaištį taip apsunkindama jau ir taip "komplikuotą"gyvenimą? Kaip kokia Salomėja, ištroškusi meilės ir romanų. Ačiū, ne. Užtektų gyvo pokalbio. Bet, kaip minėjau, yra prioritetai. Ir kartais taip nutinka, kad atsiduri prioritetų apačioje. Aš, matyt, ta mergaitė, kurios jausmai gali likti per daug įžeisti, nes ji mat "labai prisirišusi". Nors kartu tai ta mergaitė, kuri santykius užbaiginėjo daug kartų, kai kitas įsikibęs laikėsi savo "kaip laikaisi". Išeina, kad vienintelis neteisingas poelgis šioje situacijoje būtų gyvas susitikimas. Ak, bet su mesendžeriu ir kitomis priemonėmis viskas gerai, tai juk nesiskaito! Logika? Kažkur, tik ne čia.

Taip, nemoku taupyt laiko. Man jo dažnai trūksta. Tad dar labiau nesinorėtų jo švaistyti beprasmiams pokalbiams, kuriuose aš esu ta problema. Ta kvailutė. Tas daiktas, kuris, atrodo, visada liks ten pat, jeigu jo prireiktų. O gal turėčiau atsiprašyti, kad man reikia gyvų žmonių, o ne mažų ekranėlių telefonuose?

Neliūdna, bet trūksta ramybės. Dar nebuvo gyvenime dienos, kai turėčiau tiek daug keiksmažodžių galvoje kaip vakar.

2017 m. kovo 13 d., pirmadienis

Sapnas

Ne taip seniai įsigijau didelę žalią knygą užrašams - kad kada nors vėliau savo mintis galėčiau skaityti ne tik internetinėje plotmėje, bet ir matyti savo ranka rašytus žodžius.
Gerai, nes ten rašau dalykus, kurių nerašau niekur kitur. 
Blogai, nes užima daug laiko. 
Ir dar blogiau, nes net ir ten kai kurių dalykų nerašau, nes bijau.

Sapnavau sapną. Apie mirtį (daugiau nieko nesakysiu). 
Paprastai esu įpratusi ryte užrašyti bent užuominas apie sapnus. Pavyzdžiui, apie tai, kad kažkada naktinėj vizijoj buvau bulvė. Buvau mirusi laumė. Dar kitą kartą šokau, šokau, kol galiausiai nulūžau. Kartu su banditų gauja bėgau popierinių origamių gatvėje. Išgelbėjau mergaitę. Ėjau į klubą šalia vandenyno. Visa tai atsimenu, nes daug ką užrašau. Bet tą kart šito padaryt nesugebėjau dėl baimės, kad užrašius, sapnas taps realus. Naktinės proto vizijos - fantazijos kartais gali labai išgąsdinti, ypač atsibundant su ašaromis akyse. Tad šį kartą be užrašų. Gal ir geriau, kad kai kas lieka tik galvoje. Niekur kitur - dėl visa ko. 
(nors turbūt ne vien su sapnais šitai?.. kai ką geriau palikti tik savyje)

2017 m. kovo 10 d., penktadienis

Bėga ir pabėga

Pirmiausia apie pažadus.
Žadėjau po poemą į dieną. Jei kas čia lankosi, pastebėjo, kad truputį pamelavau, nes praėjo 2 trečdaliai mėnesio, o tų dvidešimties poemų vis dar nėra. Ką padarysi. Suvokiau, kad negaliu rašyti, ko nenoriu. Nesąmones rašau tada, kai pati tokia ir jaučiuosi. O kai nesijaučiu, bet rašau (o jei dar per prievartą!..), gaunasi dar didesnis melas. O meluoti nemėgstu, tad ir tuos belekokius eilėraščius, dainas sukursiu tik kada nors, po truputį.

Apie liūdesį.
Nežinau, kodėl, bet savaitės pradėjo lėkti žaibiškai. Man baisu. Dar baisiau, kai suvokiu, kad savo namuose gyvenu paskutiniuosius mėnesius. Liepiu sau mėgautis kiekviena sekunde, bet dažniausiai dėl įnikimo į tam tikras rutinas, pamirštu, kiek iš tiesų nedaug laiko liko.
Kažkurią dieną vėlai vakare vėl dainavom su M. Kaip seniau. Vienu metu be proto užsimaniau išeit, griūt į lovą ir pasiimt kompą rašymui, bet suveikė tas vidinis balsas, sakantis, kad „mes ir taip beveik nebedainuojam. Vėliau to nebus. Mėgaukis." Ir aš pasilikau. Bet pasidarė be proto liūdna. M. toliau dainavo, o aš tiesiog ją stebėjau ir negalėjau patikėti, kaip jaunesnioji sesė beveik suaugo. Ir kaip jai tinka visos tos Bobo Dylano dainos ir tas keistas jos juokas. Skambėjo A hard rains gonna fall, o aš galvojau, „blemba, Gertrūda, nepradėk žliumbt" (šitai pastaruoju metu galvoju labai dažnai dėl pačių įvairiausių priežasčių). Aš prieraišus žmogus. Taip ir norisi imt ir konservuot momentus. Ir niekada niekada nepamiršti. Ir kad niekas nepasikeistų. Žinau, nieko gero iš to nebūtų. Bet taip liūdna.

Pastebėjimas.
Ar kada atkreipėte dėmesį, kad kartais laisvės alėjoje skraido žuvėdros ( o gal kirai?..)? Nesveikai myliu tuos momentus. Lyg pajūrio miestelis.

2017 m. vasario 21 d., antradienis

Būnam poetais

Dabar naktis.
O aš nusprendžiau pabreinstorminti.
Nežinau, ar pastebėjote, kaip įvairių muzikantų dainų žodžiai dažnai būna visiškas šūdukas ant pagaliuko. Atrodo, daina užliūliuoja savo romantiškumu, kažkokiu neapčiuopiamai geru jausmu, o tada, kai atsiverti žodžius, nesuvoki, kokių sapalionių prirašyta tame kūrinyje. Aišku, daina vis tiek lieka graži, labai labai. Bet esmė, ką noriu pasakyti, yra tai, kad atrodo, jog klausant dainos ausimi pagaunami tik pavieniai žodžiai, kurie nuteikia žmogų taip, kad ji jaustųsi turįs ką nors bendro su pačia daina. O aš, matyt, bandydama rašyt, vis ieškau prasmės ir vis suku ratą apie tam tikrą objektą, norėdama išaiškinti jo esmę. Aš, žinoma, irgi galiu rašyti beleką, bet tada tas belekas ir lieka belekuo. Todėl nakties proga sugalvojau dar vieną durną dalyką. Jaučiu, kaip pastaruoju metu labai reikia išsivalyti nuo nereikalingų minčių ir aplinkinio beleko. PERKROVA. Tad malsiu beleką, kiekvieną dieną, taip pravalydama protą. Pabandysiu kurti kaip tie visi muzikantai. Apie beleką. Kiekvieną dieną po poemą.

Žodžiu, jei šiame bloge yra gyvų, prašau, neieškokit prasmės būsimose rašliavose. Matyt, nekalbant apie išsiliejimą, aš dar užsimaniau pažiūrėti, kas gali gautis taip breinstorminant beleką.

Belekas belekas belekas

2017 m. sausio 24 d., antradienis

Nieko nepasakyta


Štai čia gėriau be proto keistą kavą - ne kavą ir kalbėjau su nuostabiais žmonėmis. Ir per ilgą pozavimo laiką, juostinio mygtukas vis tiek buvo nuspaustas man sujudant ir bepradedant kalbėti. Ar kada būna kitaip? 

Dar užsimenant apie žmones, labai keista pasidaro pagalvojus, kaip greitai vieni keičia kitus. Galbūt truputį liūdna, kad dėl besikeičiančių prioritetų, auga ir suvokimas, kad aplink save norisi lygiaverčių, bendrasielių žmonių, todėl vien apžvelgus praeitus metus pasidaro keista dėl tam tikro žmonių supusio rato. Tačiau besikeičiančiai man, ne mano valia kartu keisti ir kitus, net nebandančius tobulėti. Ką padarysi. Tačiau užvis geriausias dalykas yra bręsti kartu, taip svarbiausiųjų nepaliekant užnugary. Mąstyti, kurti, kalbėtis. Vadinasi, augam, Ugne. Arčiau dangaus, aukščiau žolės.

2017 m. sausio 11 d., trečiadienis

Mm

Atradus kokį nors baisiai gerą dalyką, visada norisi juo pasidalinti su kitais, kad ir jie pastebėtų, koks iš tiesų geras tas dalykas yra. Tokiais atvejais kartais labai juokingai žavu stebėti tą asmenį, užsidegusį ties jam atrastu dalyku.
Savaitgalio pagrindinė sudėtis buvo Joan Baez dainos. Tik tėčio dėka, kuris, atradęs seną gerą dainą, lakstė paskui, liepdamas klausyti, išmokti ir pagroti, o dar vėliau pagroti mamos parodoje. Ai nu ir apskritai surengti koncertą. Kaip mažas vaikas, gavęs saldainį. Nemeluoju.
Jetus, visiškas anų laikų balsas.

2017 m. sausio 7 d., šeštadienis

Aptarimas

2016 aptariant.

Kaip apibūdinčiau praėjusius metus: kažkas tokio suaugėliško, keisto, kitokio, nesavo, bet vis dėlto gero. Tai kitokie metai.
Metai, kai pamečiau dalį senosios savęs, bet atradau kai ko naujo.
Tai metai, kai išmokau pykti.
Tai metai, kai išsiaiškinau nors kiek aiškesnę savęs ateityje viziją.
Tai metai, kai įsimylėjau Nick Cave ir Debiusi.
Metai, kai pradėjo trūkti dalykų, kurie jaudintų, todėl tai ir metai, kai pradėjau krėsti kvailystes. O galbūt man daug kas neberūpi. Bet kuriuo atveju neužmiršiu nuogų maudynių naktį, čiuožinėjimo nuo kalniukų žiemą, leidusio prisiminti vaikystę, karaokės dainų kruize pakeliui į Stokholmą, nuo šokių nulūžusios baro nuolaužos, paskutinių vasaros minučių su Rodriguezo dainom ir r. žinutės, dainavimo su p. supantis ant supynių, filmo filmavimo kartu su u., savęs, užmigusios prie u. klozeto, gerų laukų paieškos brendant per beveik pelkes. Daugybė koncertų, saulėlydžių, verksmų, atsisveikinimų, pokalbių kepyklėlėse ir baruose. Daug daug daug ko nutiko.
Tai metai, kai atstūmiau nemažai žmonių. Kai ko išbraukti iš savo gyvenimo nenorėjau, bet reikėjo, kai ką - privalėjau, dar kiti - per daug neįdomūs, kad gaiščiau savo laiką. Visgi visus atvejus dengė tai, kad tai metai, kai įgavau ryžto sakyti tiesą kitiems, kartu susidėliodama savus prioritetus.
Toliau - tai galybės naujų žmonių, be proto įdomių pažinčių metai: afrikietis, norėjęs mane vesti, jūreiviai, kažkada vaišinę romu, baikeristas šefas, visiškas melomanas iš „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu", turkas, mokęs saulės pasveikinimo, vyras, kiekvieną dieną išgeriantis po 10 špricų, šokėja, su kuria ėjom paplūdimiu ir kalbėjome apie žmones. Ir daug daug kitų. Mano gyvenime nė vienas neužsibuvo. Tai metai, kai sutikau galybę nuostabių, bet baisiai laikinų asmenų. Džiugu tiesiog tai, kad iš tų momentų aš ir ėmiau tą momentinį džiaugsmą su mintimi, kad viskas vyksta dabar ir čia, be jokių intencijų ateičiai.
Tai metai, kai išlaisvėjau.
Daugiau nebežinau. Nors pusė šių metų pamiršta. Sakiau, kad tikrai rašysiu daug daugiau.
Ir dar. Metai, kai buvo daug daug neišmiegotų naktų.

2017 m. sausio 3 d., antradienis

Kaukėtos juodaplaukės

Naktį dainavau roką San Franciske ir vaikiausi baltus triušius.
Rytoj aš keistuolė pamišėlė, skraidžiojanti bibliotekos koridoriais ir renkanti knygas apie okultizmą. 
Poryt aš diva, Niujorko baruose viliojanti moteris, gal ir vyrus.
Užporyt aš šventikė, sveikinanti saulę nuo Tibeto šventyklos.
Aš sekretorė, už atlygį perkanti gražias užuolaidas ir laisvalaikiu mėgstanti lankstyti origami, aš romu prasmirdęs jūreivis, mylintis meną ir kačiukus, aš pavyzdinga mokinė, maištaujanti prieš tėvus, aš madona, kurios nori visi, aš kunigas, šniojantis koksą ir skaitantis Hemingvėjų.
Jeigu išvažiuočiau toli, ar galėčiau susikurti save iš naujo?

Šiandien vėl buvau Grace Slick. 
Žiūriu į veidrodį. Ten - ryžaplaukė mergaitė, labai mylinti pasaulį ir pistacijas, kurių neįperka, mylinti vasarinį lietų ir verkianti per animacinius filmus, kai pyksta - ji mėto daiktus ir žnaibo save, kai bijo - spaudinėja kumščius, o kai ji laiminga - dainuoja ir kalbasi su mėnuliu. Nusisuku ir vėl pažvelgiu į veidrodį - dabar įžūliomis akimis spokso juodaplaukė maištininkė, kuri greičiausiai rengiasi ryškiais 80's drabužiais, vairuoja motociklą, rytais balkone geria juodą kavą ir rūko cigaretes, o apskritai - tai jai nusišvilpt ant taisyklių. 

Nusiėmiau namuose rastą besimėtantį peruką ir pasakiau, kad noriu tokių plaukų. Man pasakė, kad jie man netinka, nes nebėra tikrosios manęs. Aš vėl paklausiau, kaip tu įsivaizduoji tokius plaukus turinčią asmenybę. Man atsakė: prieš viską maištaujantis žmogus, nusispjaunantis ant normų, maištininkas.
Bet tuomet kaip čia yra, kad mūsų išvaizda formuoja asmenines savybes? Ar pačios išvaizdos detalės tarsi reikalauja atitinkamai elgtis? Tuomet tai labai panašu į stereotipus, kada kiti tikisi, kad žmogus elgsis taip, kaip paprastai elgiasi tokius plaukus, tokias akis, tokias kojas ar užpakalį turintys žmonės.

Vėl užsidėjau peruką. Negaliu nuginčyti to fakto, kad jaučiausi kitaip, tarsi priešais stovėtų visai kitoks asmuo. Jei iš tikrųjų turėčiau tokius plaukus, turbūt ir elgčiausi kitaip, kas čia žino. Tad keista, kad tokia paprasta smulkmena gali padėti sukurti visiškai kitokią asmenybę. Tik vis dar nežinau atsakymo į klausimą, ar visiškai pakeitus išvaizdą ir išvažiavus kur toli, tikrai būtum pajėgus susikurti kitokį save? Ar prasiveržtų senosios tavęs savybės, o gal atvirkščiai, pati išvaizda reikalautų tam tikrų savybių, kurios verstų keistis?..
Ir vis dėlto būtų įdomu susikurti visiškai kitokį save. Keliaujant iš vietos į vietą susikurti veikėją, kuriuo šį kartą būsi, ir būti juo visą dieną. O po to vėl iš naujo. Gal tai padėtų atrasti tai, kas iš tiesų esi?..