Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2017 m. kovo 16 d., ketvirtadienis

Iš melomanės grojaraščių

Įsimylėjau.

Prioritetai

„Nebuvo laiko"
Baisiai neteisinga frazė. Nežinau, ar egzistuoja neteisingesė už šią.
Beskaitant „Viršvalandžius" savęs paklausiau, ar būtina būti vėžininku, kad suvoktum laiką. Tikiuosi, ne. Bet, matyt, žinodamas, kiek nedaug lieka apskritai gyventi, turbūt žmogus pradeda gyventi iš tiesų ir susidėlioja prioritetus taip, kad „laiko užtektų". O jei neužtektų, frazę „nebuvo laiko" priimčiau nebent iš jų. Visi kiti „nebuvo laiko" yra pasiteisinimai, gimę iš neteisingai susidėliotų vertybių. Arba dar paprasčiau - ne „nebuvo laiko", o „nenorėjimas jo turėti tam tikram dalykui".

Išmokti Dvarioną, padaryti mankštą, pažiūrėti „Draugus", sutvarkyti nuotraukas, išspręsti harmonijos uždavinį...  (Spėkit, kas dievina sudarinėti darbų sąrašus ir dienotvarkes. Ir kas niekada jų nesilaiko).

Man dažnai "trūksta laiko". Dar kol kas niekaip nesugebu ištraukt šios bjaurios frazės iš savo žodyno. Dienotvarkės, sąrašai su punkteliais, tiksliomis valandomis - jau nežinau, kiek daug jų mėtosi telefono užrašyklėje. Liūdna tik tai, kad tie balti punktų laukeliai taip ir lieka dažniausiai neužbraukti. Kartais bandau peršokti pati per save ir padaryti tiek, kiek neįmanoma. Tačiau menkutės paros visam pasauliui neužtenka, ir tai suprantama. Tačiau kaip galima spręsti uždavinį, kai vietoj to kompiuteryje parsiųsti artimiausi trys „Draugų" sezonai? Kaip galima groti nuobodžius etiudus, kai kampe bestovinti gitara prašyte prašosi būti priglaudžiama prie krūtinės? Niekaip. Ir tai vadinama liūdnaisiais prioritetais. Nenorėjimas turėti laiko. Nori nenori, mieli širdžiai dalykai visada bus pirmesni. O tada kiti atidedami rytojui, porytojui, užporytojui... Ir taip kasdien. Dalykai, kurie tiesiog nerūpi, metami į šalį. Arba dalykai, apskritai neturintys laiko limito. Tik dar liūdniau, kad tie "dalykai" kartais patampa ir žmonėmis. Žmonėmis, kuriems „neužtenka laiko".

Truputį krypstant nuo temos - kartais nekenčiu visų mesendžerių. Skaipų, telefonų ir bet kokių virtualių bendravimo plotmių. Kada esi priverstas bendrauti su žmonėmis, su kuriais nenori turėti nė menkiausio ryšio. Tačiau feisbuko dėka vieni susirašinėjimai užsitęsia kiek ilgiau. Pavyzdžiui, metus. Metus su nuobodžiais "ką veiki" ir "kaip sekasi". Štai čia prireikia tikros drąsos man, gan geram ir draugiškam žmogeliukui, vieną kartą tėkšti kitam, kad nematau prasmės bendrauti. Lyg kokia "tikra" moteris pms'o metu staigiai persimainau ir, didelė tikimybė, švelniai šokiruoju žmones su išsiveržusiu jausmų proveržiu arba ignoravimo siena. Dažniausiai tokie momentai nutinka dėl lūžio, kai suvokiu, kiek daug laiko iššvaistau neįdomiems ar tiesiog jau "praėjusio etapo" žmonėms dėl savo nesugebėjimo pasakyti "ne". Arba bijojimo įskaudinti kitą žmogų. Tačiau kiti telefoniniai pokalbiai užsitęsia dar ilgiau. Pavyzdžiui, dvejus metus. Dvejus metus kas mėnesinių "kaip laikaisi". Kiekvieną kartą norisi iš naujo trenkti galvą į sieną sulaukiant tokio klausimo ir klausti „kodėl". Žinoma, vieną kartą net ir po tų dviejų metų ateina būsena, kai viskas baisiai atsibosta ir prasideda blokavimai per visus galus. Bet kai žmogus to nesuvokęs, galiausiai per patį telefoną paklausia, ar išsitryniau veidaknygę, belieka ramiai atsisėsti į kampą, apmąstyti gyvenimą ir ką jame darau ne taip. Pajutus žemę po kojomis vėl iškylą klausimas "kodėl", tik šį kartą prireikia apčiuopiamų atsakymų. Paprastai normalūs ir subrendę žmonės nesinaudoja mesendžeriu ar telefonų žinutėmis kaip priemone išsiaiškinti santykius. Didesnė bėda būna, kai vienas iš besiaiškinančiųjų būna dar truputį vaikas. Arba abudu vaikai, tik skirtingais tipažais. Taigi kartais nekenčiu tų visų susisiekimo priemonių. Tam tikri dalykai turi būti išrėkiami į akis, o ne nutylint žinutėmis dedant begalinius tritaškius, kartu paliekant ir begalę nesusipratimų ir neišsiaiškintų dalykų. Tam tikrais atvejais nutylėjimų reikia, bet tik ne situacijoje, kurioje ir taip niekas neaišku.

Pasiskundus dėl komunikavimo veidaknygėmis ir grįžtant prie laiko (bei apjungiant šiuos dalykus kartu), vėl imu svarstyti, kaip laikui bėgant man vis brangesnis tampa gyvas bendravimas. Kada matai žmogaus akis, visus pojūčius ir būsenas. Kaip fiksuoji skirtingų žmonių judesius, gaudai žodžius ir bandai savyje prisijaukinti tą kitokią būtybę. Bet tokiam bendravimui reikia laiko, jokie tinklai ir nemokami sms'ai čia nepadės. O laiko juk visada trūksta! Taip, išskyrus žmones, kurie yra tikrai brangūs. Versies per galvą, bet jiems laiko visada atsiras. Tai nebus daiktai, turintys neribotą laiko limitą, kuriuos gali atidėti metų galui.

Liūdna, tačiau kartais jaučiuosi taip, lyg ir būčiau tas dalykas, kuriam laiko nelieka. Tiksliau - nesistengiama skirti. Nė kavos puodeliui (gal kai kuriems tikrai kavos puodelio išgėrimo laikas prilygsta kokio bakalaurinio darbo paruošimo laiku?..). Bandau suvokti, kaip žmogus, kuris užblokuotas, atblokuotas, ištrintas, aprašinėtas sugeba toliau klausinėti, kaip laikausi, kaip gyvenu, skųstis dėl savo problemų ar tragiškai praėjusios Valentino dienos. Ir galiausiai bijantis pokalbio prie puodelio kavos. Galbūt kalta situacija, kai dėl neturėjimo galimybių pasikalbėti prie keturių akių, pyktis ir kiti jausmai laisvai liedavosi žinutėmis? Tad dabar bijoma jau "realių" problemų - manęs?Galbūt bijoma, kad po metų nesimatymo aš vėl pulsiu į emocijų pragaištį taip apsunkindama jau ir taip "komplikuotą"gyvenimą? Kaip kokia Salomėja, ištroškusi meilės ir romanų. Ačiū, ne. Užtektų gyvo pokalbio. Bet, kaip minėjau, yra prioritetai. Ir kartais taip nutinka, kad atsiduri prioritetų apačioje. Aš, matyt, ta mergaitė, kurios jausmai gali likti per daug įžeisti, nes ji mat "labai prisirišusi". Nors kartu tai ta mergaitė, kuri santykius užbaiginėjo daug kartų, kai kitas įsikibęs laikėsi savo "kaip laikaisi". Išeina, kad vienintelis neteisingas poelgis šioje situacijoje būtų gyvas susitikimas. Ak, bet su mesendžeriu ir kitomis priemonėmis viskas gerai, tai juk nesiskaito! Logika? Kažkur, tik ne čia.

Taip, nemoku taupyt laiko. Man jo dažnai trūksta. Tad dar labiau nesinorėtų jo švaistyti beprasmiams pokalbiams, kuriuose aš esu ta problema. Ta kvailutė. Tas daiktas, kuris, atrodo, visada liks ten pat, jeigu jo prireiktų. O gal turėčiau atsiprašyti, kad man reikia gyvų žmonių, o ne mažų ekranėlių telefonuose?

Neliūdna, bet trūksta ramybės. Dar nebuvo gyvenime dienos, kai turėčiau tiek daug keiksmažodžių galvoje kaip vakar.

2017 m. kovo 13 d., pirmadienis

Sapnas

Ne taip seniai įsigijau didelę žalią knygą užrašams - kad kada nors vėliau savo mintis galėčiau skaityti ne tik internetinėje plotmėje, bet ir matyti savo ranka rašytus žodžius.
Gerai, nes ten rašau dalykus, kurių nerašau niekur kitur. 
Blogai, nes užima daug laiko. 
Ir dar blogiau, nes net ir ten kai kurių dalykų nerašau, nes bijau.

Sapnavau sapną. Apie mirtį (daugiau nieko nesakysiu). 
Paprastai esu įpratusi ryte užrašyti bent užuominas apie sapnus. Pavyzdžiui, apie tai, kad kažkada naktinėj vizijoj buvau bulvė. Buvau mirusi laumė. Dar kitą kartą šokau, šokau, kol galiausiai nulūžau. Kartu su banditų gauja bėgau popierinių origamių gatvėje. Išgelbėjau mergaitę. Ėjau į klubą šalia vandenyno. Visa tai atsimenu, nes daug ką užrašau. Bet tą kart šito padaryt nesugebėjau dėl baimės, kad užrašius, sapnas taps realus. Naktinės proto vizijos - fantazijos kartais gali labai išgąsdinti, ypač atsibundant su ašaromis akyse. Tad šį kartą be užrašų. Gal ir geriau, kad kai kas lieka tik galvoje. Niekur kitur - dėl visa ko. 
(nors turbūt ne vien su sapnais šitai?.. kai ką geriau palikti tik savyje)

2017 m. kovo 10 d., penktadienis

Bėga ir pabėga

Pirmiausia apie pažadus.
Žadėjau po poemą į dieną. Jei kas čia lankosi, pastebėjo, kad truputį pamelavau, nes praėjo 2 trečdaliai mėnesio, o tų dvidešimties poemų vis dar nėra. Ką padarysi. Suvokiau, kad negaliu rašyti, ko nenoriu. Nesąmones rašau tada, kai pati tokia ir jaučiuosi. O kai nesijaučiu, bet rašau (o jei dar per prievartą!..), gaunasi dar didesnis melas. O meluoti nemėgstu, tad ir tuos belekokius eilėraščius, dainas sukursiu tik kada nors, po truputį.

Apie liūdesį.
Nežinau, kodėl, bet savaitės pradėjo lėkti žaibiškai. Man baisu. Dar baisiau, kai suvokiu, kad savo namuose gyvenu paskutiniuosius mėnesius. Liepiu sau mėgautis kiekviena sekunde, bet dažniausiai dėl įnikimo į tam tikras rutinas, pamirštu, kiek iš tiesų nedaug laiko liko.
Kažkurią dieną vėlai vakare vėl dainavom su M. Kaip seniau. Vienu metu be proto užsimaniau išeit, griūt į lovą ir pasiimt kompą rašymui, bet suveikė tas vidinis balsas, sakantis, kad „mes ir taip beveik nebedainuojam. Vėliau to nebus. Mėgaukis." Ir aš pasilikau. Bet pasidarė be proto liūdna. M. toliau dainavo, o aš tiesiog ją stebėjau ir negalėjau patikėti, kaip jaunesnioji sesė beveik suaugo. Ir kaip jai tinka visos tos Bobo Dylano dainos ir tas keistas jos juokas. Skambėjo A hard rains gonna fall, o aš galvojau, „blemba, Gertrūda, nepradėk žliumbt" (šitai pastaruoju metu galvoju labai dažnai dėl pačių įvairiausių priežasčių). Aš prieraišus žmogus. Taip ir norisi imt ir konservuot momentus. Ir niekada niekada nepamiršti. Ir kad niekas nepasikeistų. Žinau, nieko gero iš to nebūtų. Bet taip liūdna.

Pastebėjimas.
Ar kada atkreipėte dėmesį, kad kartais laisvės alėjoje skraido žuvėdros ( o gal kirai?..)? Nesveikai myliu tuos momentus. Lyg pajūrio miestelis.