Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2017 m. kovo 10 d., penktadienis

Apie liūdesį.
Nežinau, kodėl, bet savaitės pradėjo lėkti žaibiškai. Man baisu. Dar baisiau, kai suvokiu, kad savo namuose gyvenu paskutiniuosius mėnesius. Liepiu sau mėgautis kiekviena sekunde, bet dažniausiai dėl įnikimo į tam tikras rutinas, pamirštu, kiek iš tiesų nedaug laiko liko.
Kažkurią dieną vėlai vakare vėl dainavom su M. Kaip seniau. Vienu metu be proto užsimaniau išeit, griūt į lovą ir pasiimt kompą rašymui, bet suveikė tas vidinis balsas, sakantis, kad „mes ir taip beveik nebedainuojam. Vėliau to nebus. Mėgaukis." Ir aš pasilikau. Bet pasidarė be proto liūdna. M. toliau dainavo, o aš tiesiog ją stebėjau ir negalėjau patikėti, kaip jaunesnioji sesė beveik suaugo. Ir kaip jai tinka visos tos Bobo Dylano dainos ir tas keistas jos juokas. Skambėjo A hard rains gonna fall, o aš galvojau, „blemba, Gertrūda, nepradėk žliumbt" (šitai pastaruoju metu galvoju labai dažnai dėl pačių įvairiausių priežasčių). Aš prieraišus žmogus. Taip ir norisi imt ir konservuot momentus. Ir niekada niekada nepamiršti. Ir kad niekas nepasikeistų. Žinau, nieko gero iš to nebūtų. Bet taip liūdna.

Pastebėjimas.
Ar kada atkreipėte dėmesį, kad kartais laisvės alėjoje skraido žuvėdros ( o gal kirai?..)? Nesveikai myliu tuos momentus. Lyg pajūrio miestelis.

Komentarų nėra: