Kartoju tai sau, kirsdama dar vieną didmiesčio gatvę. Šį kartą (nors šį!) reikėtų nepasiklysti, tačiau per gatvę pravažiuoja rožinė taxi ir aš nebesuvokiu, iš kurios pusės atėjau. Ar apskritai tai gali rūpėti, kai priešais sustoja cukraus vatos taxi? Cukraus vatos! O aš juk norėjau nepasiklysti. Saksofono garsus pakeičia juodaodžiai ilgais dredais, dainuojantys Bobo Marlio "One love", toliau - beatbokseris, po kurio seka country mergina su Edo dainomis. Kiekvienas gatvės metras turi savos egzotikos. Užkalbina jau trečias britas, kviečiantis paaukoti kažin kokio plauko organizacijoms, bet mano kišenėje du svarai, nustoję galioti prieš keletą dienų. Šiandien miestas yra tyrinėjamas tik akimis ir ausimis, nes nieko daugiau neįperku. Einu tolyn ir šalia prekybos centrų matau papuoštas eglutes, o parduotuvėse - kalėdinius bumbuliukus. Kelinta šiandien diena? Du su trupučiu mėnesio iki Kalėdų. Kartu su išskabtuotų, Helovynui paruoštų moliūgų alėjomis ir kalėdinėmis lemputėmis painiojasi žydinčios pakelės rožės, tad vėl lieku nesupratusi, ar taip ruduo pralėkė, ar grįžau į pavasarį, ar tuoj prasidės žiema. Chaosas. Visur. Vis dar painiojuosi, į kurią pusę reikia žiūrėti einant per gatvę, kurios pusės durų mygtuką nuspaust, norint išlipti iš tramvajaus, kaip susigaudyti monetose, ant kurių nėra skaičių. Tačiau šitas chaosas dar nespėjęs nei nuvarginti, nei įkyrėti. Baisiai stresuotas, bet šitas chaosas dar neištyrinėtas.
Kuprinės dugne įmestas Mančesterio žemėlapis.Tiesiai, visą laiką tiesiai, tada į kairę. Už kampo sukti dešinėn. Turbūt vėl pasiklydau. Ir turbūt pasiklysti dar teks daug kartų, kol pagaliau imsiu įsisavinti naujojo miesto takus.
