tag:blogger.com,1999:blog-10939091289184668982024-03-24T10:18:50.100+02:00kai nesimiegaGertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.comBlogger31125tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-83975782085050745222023-11-15T22:42:00.001+02:002023-11-15T22:43:24.526+02:00is it the future or is it the past<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhD6CQSRRXgz6sQubqQhhS8YlbkkU4Wv6J_neDCKg2zd7_WkEpOOKDUrODOysrBE7UNvqDnGgpisrzvcc7qGqRjhno-ohbrShVEQyT7RrIm85DL0YBeSaQUreOGdkTQZmGZg35_jrRjxqI/s1600/output_ImZ8jx.gif" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhD6CQSRRXgz6sQubqQhhS8YlbkkU4Wv6J_neDCKg2zd7_WkEpOOKDUrODOysrBE7UNvqDnGgpisrzvcc7qGqRjhno-ohbrShVEQyT7RrIm85DL0YBeSaQUreOGdkTQZmGZg35_jrRjxqI/s400/output_ImZ8jx.gif" width="400" /></a></div>
<br />Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-21865801470703477642018-11-14T03:38:00.000+02:002018-11-14T03:55:36.288+02:00Paprasti dalykai- Gertrūda, grįžk į Vilnių greičiau, trūksta čia tavęs.<br />
<div>
<br /></div>
<div>
Ir tą akimirką norėjosi apsiverkti, kaip viskas staiga susidėliojo į vietas. Per porą sekundžių atsiskyrė pelai nuo grūdų ir aš supratau, koks nepakeičiamai ir neapsakomai didelis skirtumas yra tarp tų, kurie iš įpratimo niekada nepaliaus klausti 'kaip tau sekasi', bet neturės jokios intencijos nors vieną kartą metuose susitikti gyvai ir iš tikrųjų suprasti atsakymus, ir tų, kurie ilgą laiką tylėję, tiesiog parašys: pasiilgau tavęs. Kurie neklausinės, bet lauks sugrįžtant.</div>
<div>
<br /></div>
<div>
Spoksojau į senas fotografijas ir mintyse atkūrinėjau senus pokalbius. Vėl iš naujo bandžiau suprasti keistas senų vaiduoklių filosofijas, (ne)meiles ir klausimus, į kuriuos pavargau atsakyti. Žmonių santykiai kartais būna baisiai sudėtingas dalykas. Bet tą momentą, kai kažkur iš tolimo Vilniaus krašto atėjo žinutė 'grįžk', aš supratau, kaip viskas yra paprasta. Man reikia apkabinti. Išklausyti, o tada pačiai pasakoti savo istorijas. Kartu juoktis, žiūrėti į akis, gal net trupučiuką paverkti, susitikti dienomis, naktimis, ir galbūt tik kartą metuose. Bet to karto užtenka. Ir kaip beprasmiška vis iš naujo bandyt palaikyti ryšį klausimais 'kaip sekasi', bet taip niekada ir neprisiruošti užduoti šį klausimą gyvai. </div>
<div>
Man reikia gyvų pokalbių. Ar tai tikrai taip sudėtinga?</div>
<div>
<br /></div>
<div>
Aš grįšiu. Ir tada nueisim kavos. Galbūt vyno. Iš naujo apkalbėsim dienas, savaites, amerikas, meiles, ir šiaip gyvenimus.</div>
<div>
<br /></div>
<div>
<span style="background-color: white; color: #111111; font-size: 14px; white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;"><i>all we care 'bout is talking
talking only me and you</i></span></span></div>
<div>
</div>
<div>
<span style="background-color: white; color: #111111; font-family: "roboto" , "arial" , sans-serif; font-size: 14px; white-space: pre-wrap;"><br /></span></div>
Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-29679641997352805232018-11-12T21:05:00.000+02:002018-11-12T21:27:43.978+02:00Vaiduokliai Trumpam sugrįžo (ne)mylimas Mančesterio vaiduoklis. Per pusę metų nelabai kas ir pasikeitė - tokios pačios liūdnos akys kaip ir kadaise, pasimetimas balse ir ilgos pauzės, Twin Peakso marškinėliai ir cigaretė lūpose. Jau buvau pamiršusi to dvimetrinio chemiko tylumą, nunarintą galvą ir momentus, kai pati svarstau, kodėl vis atsiduriu šalia tų, kurie turi iš prigimties liūdnas širdis. Šalia tų, kurie gydosi kitų žmonių jausmais arba tų, kurie pasimiršta dozėmis.<br />
Jau seniai supratau, kad ne man lemta taisyti jų asmeninius klystkelius ir bandyti įnešti spindulių į jų sielas, tam prireiktų meilės, kuri šiuo metu klajoja kažkur toli. Todėl tik apkabinsiu. Kartu apsvaigsiu bare. Pabučiuosiu į kaktą. O tada nueisiu toliau mokytis fizikos. Tokios tos (ne)meilės.<br />
<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
</div>
<i>No hope, no harm</i><br />
<i>Just another false alarm</i><br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgKx54rBd43-y_WYbzt_wzeFGIh42AkggEpgD5p_XQsHLRlyC5C8fdt7x5hmUETNzmSUcwuFo8oEec3v_qi08g0GKKN1jGfXO6r_ZuT9aEWbA8xxX1P_WQUxZ9t_UURWMgSR_uQNe55dYg/s1600/31946684088_fe5baaf841_o.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="988" data-original-width="1600" height="394" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgKx54rBd43-y_WYbzt_wzeFGIh42AkggEpgD5p_XQsHLRlyC5C8fdt7x5hmUETNzmSUcwuFo8oEec3v_qi08g0GKKN1jGfXO6r_ZuT9aEWbA8xxX1P_WQUxZ9t_UURWMgSR_uQNe55dYg/s640/31946684088_fe5baaf841_o.jpg" width="640" /></a></div>
<br />Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-9657992768807978472018-10-30T02:50:00.000+02:002019-03-26T18:54:00.004+02:00Pirmas sniegasŠiandien ryte snigo. Ne čia, kur esu, bet namie, kurie yra toli toli. <i>Namie</i>. Ką tik, kažkur už tūkstančių kilometrų, vidurnaktį naktinėjanti sesuo man priminė, kaip prieš keletą metų ankstų rytą ji atlėkė į mano kambarį krykštaudama dėl pirmo sniego ir norėdama mane pažadinti, kad pažiūrėčiau, kaip gražu už lango. Man visą gyvenimą tie momentai buvo tokie stebuklingi. Tas pirmas sniegas. O iškilus kelerių metų senumo vaizdiniams, staiga atsiminiau, kad šiąnakt aš ją sapnavau. Savo sesę, apsikabinusią ir miegančią kartu. Ir koks visiškas saugumo jausmas tai buvo. Bet man pirmo sniego teks dar palaukti.<br />
Šiąnakt sapne dar rėkiau, kad žmogus, atėmęs tiek daug, pasiduotų. Bet sesuo pranešė, kad realybėje vyksta atvirkštinis dalykas. Kad pasiduoti ėmė vienas brangiausių žmonių pasaulyje. Ir kad jam užtektų dykumos ir nieko daugiau. Nes jis pavargo.<br />
<br />
Vienas baisiausių dalyką, kai sapnai su realybe pradeda koreliuotis.<br />
<br />
<br />Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-5898000978444897952018-08-24T01:08:00.000+03:002019-03-26T18:55:15.762+02:00Paaugi, išaugiNustoti mylėti yra labai keistas dalykas. Truputį praktiška, truputį liūdna, truputį šviesiau. Lyg po ilgo sapno akys vėl plačiai atsiveria ir leidžia įjungti protui objektyvumą, o tada mylimojo auksiniai plaukai tampa nebe tokie auksiniai, o ir rašyti laiškai kažkokie truputį juokingi, o ir ta gera širdis nebeatsveria pamiršto gimtadienio. Nebemylėti. Vėjais lauk išbėga vaikiškas naivumas, o paskui nuseka ankstesnioji tavęs versija, kurios mylimojo plaukai vis dar žiba auksu kylant saulei. Ir tu stovi staiga šimtą metų pasenęs, ką tik išleidęs jaunesnį save.<br />
<div>
O ką gi daryti, kai meilę išaugi.<br />
<br />
<i>Lady lights a cigarette</i><br />
<i>Puffs away, and winter comes</i><br />
<i>And she forgets. </i></div>
<div>
<br /></div>
<div>
<i><span style="font-size: xx-small;"><br /></span></i>
<i><span style="font-size: xx-small;"><br /></span></i>
<i><span style="font-size: xx-small;"><br /></span></i></div>
Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-64070560352311412702018-08-22T00:46:00.000+03:002018-12-03T19:55:32.314+02:00Išskris<span style="font-family: inherit;">Kartais noriu sulysti atgal į mamos gimdą. Noriu pasislėpti ten, kur šilta ir gera, kur nėra chaoso ir </span><br />
<span style="font-family: inherit;">nusivylimo savimi, ir baimės, </span><span style="font-family: inherit;">ir dar nereikia priimti sprendimų, n</span><span style="font-family: inherit;">oriu sugrįžti ten, į vienintelę saugią vietą nuo siaubų ir baubų. Arba į vakarus, kai mama dainuoja lopšines, o tėtis sūpuoja iki kol užmigsim. O susapnavus košmarą galima bėgti į tėvų lovą ir niekas, niekas pasaulyje nebegresia. Apsikabinti ir sakyti, kad niekada nepaleisi. Noriu ten, atgal, kur viskas amžina. </span><br />
<span style="font-family: inherit;"><br /></span>
<span style="font-family: inherit;">O šilelis dainuoja:</span><br />
<i style="font-family: inherit;">Mano vaikeliai užaugs</i><br />
<i style="font-family: inherit;">Mano vaikeliai užaugs </i><br />
<i style="font-family: inherit;">Ir išskris.</i><br />
<div>
<span style="font-family: inherit;">
</span></div>
<div>
<span style="font-size: xx-small;"><i><br /></i></span></div>
<div>
<br /></div>
Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-10154405705548583362018-07-16T18:14:00.000+03:002018-11-12T21:22:46.555+02:00Dangus virš Berlyno<div>
Kai virš vieno Londono oro uostų švietė mėnulis, iš burnų buvo galima išpūsti garus, širdys iš streso plakė kiek greičiau nei turėtų, mes stovėjome juodoj nakty laukdamos autobuso, turėsiančio mus nuvežti į kitą oro uostą, o aš svarsčiau, kiek dar daug transporto priemonių reikės pakeisti, norint parsirasti namo. </div>
<div>
<autobusas, skrydis, tramvajus> </div>
<div>
Kai saulė virš Bremeno kepino galvas, basi muzikantai džiazavo miesto aikštėj, mes, apsikrovusios nešuliais, bėgom jau prie dvylikto žmogaus klausti kelio iki stoties, o aš vėl svarsčiau, kaip gera būtų prisijungti prie Bremeno muzikantų. Jei tik turėčiau kartu savo smuiką. Ir nebūtume buvusios tokioje beviltiškoje situacijoje. Ir nereikėtų bėgti. </div>
<div>
<autobusas, skrydis, tramvajus, autobusas> </div>
<div>
Kai dangus virš Berlyno buvo kiauras, kai vėstant vakarui mes sėdėjome vietinėje kebabinėje ir valgėme vokiškas dešreles, aš bandžiau prisiminti paskutinę naktį, kada teko miegoti, ir dar kartą supratau - norėti reikia labai labai atsargiai. Nes tai gali išsipildyti netikėčiausiais momentais.</div>
<div>
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<div style="text-align: left;">
Aš juk visada norėjau į Berlyną. Tik niekada negalvojau, kad ten atsidursiu bandant parsigauti namo į Lietuvą. Tą akimirką, kai Londono oro uoste žvelgiau į tolstantį lėktuvą, mintyse suvokiau, kad laukia dar viena, niekad gyvenime neturėta situacija. Bijočiau suskaičiuoti, kiek tokių naujų situacijų susiklostė per šiuos metus. Tai užgrūdina. Taip užgrūdina, kad pavėlavus į skrydį nusijuoki ir galvoji, kad buvo ir blogiau. Buvo, kai a. pamiršo nupirkti man bilietą namo, pačios išskrido dažyti velykinių kiaušinių, o aš miegojau Glasgow oro uoste ir Velykas sutikau Palangoje prie jūros. Buvo, kai Bankoke ieškojome neegzistuojančios stoties. Buvo, kai pirmą kartą atvykau į Anglijos Mančesterį, nežinodama jokių kontaktų, adresų ar telefono numerių, apart viešbučio pavadinimo, kur turėjo vykti darbo interviu. Kai be veikiančio telefono blaškiausi po nepažįstamą miestą su visais lagaminais ir klausinėjau, kur yra Malmaison hotel. Buvo. Ir vis dėlto dar niekada gyvenime nesu pavėlavusi į skrydį. O labai reikėjo parsirasti namo. Ir turbūt nėra beviltiškesnės situacijos, kai nėra absoliučiai jokių skrydžių, autobusiukų, o tu pavargęs guli oro uoste, bandai atgaivinti strese ir adrenaline paskendusį kūną ir neturi jokių galimybių sugrįžti. </div>
</div>
<div>
- Už ką mums taip.</div>
<div>
Nežinau. Ir net nepamenu, kada paskutinį kartą jaučiausi taip bejėgiškai. Tačiau su paskutine viltimi vėl kėliausi ieškoti sprendimų. </div>
<div>
London Stansted - Bremen.</div>
<div>
Ką gi. Vokietija arčiau negu Anglija. Iš Bremeno iki Lietuvos? Kaip nors.</div>
<div>
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
☾</div>
<div>
<br /></div>
<div>
Lijo. Sėdėjome apsiniaukusiame Berlyne nesipraususios ir nemiegojusios jau kelintą parą, laukėme paskutiniojo autobuso iki namų, pyškinau paskutiniąją juostą, svajojau apie alų ir dar vieną kebabą, nes dušas ir lova buvo per daug ne realu. Kuprinėje gulėjo prašvinkęs žuvies pyragas iš Anglijos, sausainių, kuriuos vežiau lauktuvėms, popierėliai. Priešaky - šešiolikos valandų kelionė autobusu. Tikiuosi, paskutiniu. Ne tokio Berlyno norėjau, bet ne visiems rūpi šie norai. Tuo labiau gyvenimui. </div>
<div>
<br /></div>
<div>
Bet aš dar sugrįšiu. Tik gal kiek kitomis aplinkybėmis.</div>
<div>
<br /></div>
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<br /></div>
<div class="separator" style="clear: both; text-align: right;">
Berlin, 12th July, 2018</div>
<div>
<br /></div>
Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-187734502261112182018-06-26T01:07:00.000+03:002018-06-26T01:07:31.025+03:00nothing else<div style="text-align: center;">
Take me home</div>
<div style="text-align: center;">
to raspberry fields</div>
<div style="text-align: center;">
where cats in the trees</div>
<div style="text-align: center;">
and my mum </div>
<div style="text-align: center;">
making pancakes for us</div>
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj6Jw_JrTPl9cQbFeWaUs2a5SH2nZjWop6RrOc-3ePLCDmfH4KcVRzw9QQe4xYWHQsrM0QlXwoUv5u0swAp1eXOUPVSXGbiILXvFfIKecXbDFyxrUtaLktThc8VFlPCBhq82ChPWCTI6oQ/s1600/4+%252826+of+1%2529.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1067" data-original-width="1600" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj6Jw_JrTPl9cQbFeWaUs2a5SH2nZjWop6RrOc-3ePLCDmfH4KcVRzw9QQe4xYWHQsrM0QlXwoUv5u0swAp1eXOUPVSXGbiILXvFfIKecXbDFyxrUtaLktThc8VFlPCBhq82ChPWCTI6oQ/s400/4+%252826+of+1%2529.jpg" width="400" /></a></div>
<br />Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-42940750796108797172018-06-24T02:55:00.000+03:002018-06-24T20:56:36.763+03:00deja vuIr vėl dvi savaitės iki namų. Dar truputį. Ar galima, ar apskritai įmanoma gyventi nieko nelaukiant?<br />
<div>
<br /></div>
<div>
Įpratę gyvenimą padalinti į etapus, blogas - geras dienas, į dalykus, kuriuos reikia išgyventi, o tada -galbūt viskas bus gerai. Visada žinojau, kad kai praeina trečiadieniai, siela vėl įgauna deguonies vaikščioti žeme, o galbūt net kartais ir į kokią parduotuvę užsukti. Arba mėnulį pakalbinti. Jei lieki gyvas po trečiadienių, trumpą akimirką gali pasijusti nemirtingas, nes išgyvenai pusę savaitės. Nors žinau, kad kitiems antras kvėpavimas įsijungia tik sulaukus penktadienio vakaro. Ir kiekvienas sau tyliai kartoja</div>
<div>
<i>svarbiausia išgyventi šią savaitę ir viskas bus gerai</i></div>
<div>
sekmadienio vakare</div>
<div>
<i>svarbiausia išgyventi dar vieną savaitę ir viskas bus tikrai gerai</i></div>
<div>
po mėnesio</div>
<div>
<i>reikia pabaigti šiuos darbus ir viskas bus gerai</i></div>
<div>
tada </div>
<div>
<i>kai tik tai pabaigsiu, bus galima gyventi toliau</i></div>
<div>
ir taip visą gyvenimą.</div>
<div>
<br /></div>
<div>
Jei greičiau nueisiu miegoti, greičiau ateis rytojus ir galėsiu kepti varškėčius ir gaminti mangų kremą. Laukiu kaip mažas vaikas, kuriam pažadėjo saldainį. <i>Laukiu.</i> Kaip ir namų, nutolusių dvejomis savaitėmis. Kaip visada, gyvenimas yra padalintas į mažas partijas, kurias sudaro skirtingo dydžio vis kitas laukimas. O didelį laukimą gali padalinti į dar mažesnes atkarpėles. Laukiu rytojaus varškėčių, tada laukiu draugės, tada laukiu namų, o apskritai laukiu bendrasielio, meilės ir kambario su baltu fortepijonu ir langais į jūrą.</div>
<div>
<br /></div>
<div>
Laukiu. O tai visada apsunkina procesą, kai teisingesnis sprendimas būtų kvėpuoti tuo, kuo esu dabar. Apsikabinti save ir pasakyti, kad viskas ne bus gerai. Viskas <i>yra</i> gerai. Net jeigu ir nelabai.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgPuyfkJHENlUx8cHnWxM3ATiFxSp-SdRiIMVfbKiAn5IB6Pm9nZ3xMNGJJI6beXergvwsxDH3fVgicG_7xSDmVljjir69KlWOOJRz2OYu2COVfBaSn6WwAfksnyOi93sgQ_3doDOU5kVU/s1600/6+%25281+of+1%2529.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1068" data-original-width="1600" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgPuyfkJHENlUx8cHnWxM3ATiFxSp-SdRiIMVfbKiAn5IB6Pm9nZ3xMNGJJI6beXergvwsxDH3fVgicG_7xSDmVljjir69KlWOOJRz2OYu2COVfBaSn6WwAfksnyOi93sgQ_3doDOU5kVU/s400/6+%25281+of+1%2529.jpg" width="400" /></a></div>
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
</div>
<br /></div>
Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-44830392159527218522018-03-19T04:23:00.000+02:002018-04-26T16:13:28.077+03:00Pa(si)mestiVėl sapnuoju.<br />
<br />
5 kartai (o gal ir daugiau) ir vėl užklumpa ta pati baimė. Į metalais kaustytą dėklą guldau instrumentą ir per pusę miesto 23 autobusu beldžiuosi pas Ją, pas Tą, kurios aš taip bijojau ir taip niekada neprisijaukinau. Dar pati nežinau, kaip per 12 metų galima nepamilti žmogaus, kuris moko groti. Laiko mažėja, bet rankos svyra - kažkur prabėgo pusė metų. Kur aš buvau? Šeši (o galbūt ir daugiau) mėnesių be grojimo. Bijau, nes nebemoku. Dvylika metų mokėjau, o dabar visa, kas liko, tai stiklinės akys ir mediniai pirštai, kuriais nebepažįstu smuiko. Bijau, nes nesuvokiu. Pusė metų. Kur buvau dingusi? Lyg pabudusi iš sapno, kuriame praleidau daug mėnesių, pražiopsojau gyvenimą. Nebemoku. Vėjais pasileido garsai, kurių nebesuprantu, tačiau užvis blogiausia yra tai, kad net nepamenu, kur, kada, kodėl įvyko lūžis, kai pradėjau pamesti muziką.<br />
Kaip galima pamesti dalyką, kuriuo gyvenai dvylika metų?<br />
<br />
Tbilisyje radau fortepijoną. Aptemusia nuo vyno sąmone matau save plaukiančią link klavišų. Nežinau, ar tai buvo alkoholis, ar nesusikaupimas, ar pusė metų be muzikos daro savo. Nesugebėjau sugroti to, ką mokėjau šeštoje klasėje. Juokiausi kartu su svetimšaliais, bet visos kūno ląstelės traukėsi iš liūdesio. Nes tai nebuvo sapnas. Aš ją pamečiau.<br />
<br />
Dvi savaitės iki namų. Dvi savaitės iki balagano, betvarkės, triukšmo, meilės ir tos vietos, kur galbūt pavyks save surankioti.Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-25680659733701900872017-11-28T02:55:00.000+02:002018-04-26T15:52:24.247+03:00take me out tonightKapt<br />
už lango<br />
brrr<br />
kaip šalta<br />
4 klasės choro dainelė.<br />
Kapt.<br />
Sako, kad dainą išmesti iš galvos padėtų tik visų žodžių žinojimas.<br />
Kapt.<br />
Beviltiška.<br />
Kapt.<br />
Žinojau, kad lauke lyja.<br />
Kapt.<br />
Tačiau šį kartą stebėjau ne kapsinčius lietaus lašus.<br />
<br />
Kapt.<br />
<br />
Raudoni lašeliai ir vėl sudarkė tobulą baltą.<br />
Įsirėmusi į viešbučio kriauklę ir veidrodyje stebėdama kraujo upeliais plūstantį savo veidą galvojau, kiek mažai ištyrinėjau Mančesterio. Aštuoniasdešimtųjų barai, hipsteriškos kavinės su prasta kava, prekybos centrai, studentiški kabakai persmelkti šalčio, bet su daug alkoholio ir pasibaigusio tualetinio popieriaus rulonų kolekcija, neaiškaus plauko vietovės beieškant darbų. Tai viskas? Matant pusę raudono ir pusę pabalusio veido peršasi klausimas, ar įdomu būtų aplankyti miesto ligoninę. Kai kuriais aspektais tai visada atrodė gąsdinančiai romantiška. Siųsčiau kalėdinius atvirukus iš baltų palatų, būčiau baltas angelas ir su ilgais baltais naktiniais lakstyčiau ligoninės koridoriais pasruvusia nosimi. Nieko panašaus nebūtų, bet juk galima svajoti.<br />
<br />
Kapt.<br />
<br />
Smegenys dažnai mėgsta iš smulkių dalykų kurti nebūtas istorijas. Taip jau būna, kai ima trūkti nuotykių.<br />
<br />
Kapt.<br />
<br />
Eidama per miestą, striukės kišenėje gniaužiau nosinę, kurią buvau pasiruošusi ištraukti bet kurią sekundę, jei kartais mano nosis nuspręstų 8 kartą pasrūti raudonais upeliais. Turbūt mama pasakytų, kad man reikia grįžti į normalų rėžimą. Eiti miegoti, nepervargti darbe, normaliai valgyti. Tačiau kai į rutiną po truputį ėmė veržtis nauji vėjai, normalaus rėžimo neliko nė kvapo.<br />
<br />
Kapt.<br />
<br />
Sukaupęs drąsą, s. skubiai pakštelėjo skruostan, bet viskas, apie ką galėjau tuo metu galvoti, buvo manęs laukiantis uberis už 8 svarus namo.<br />
s. sakė, kad esu evil person, bet turbūt negalvojo, kad sudaužysiu jam širdį. Aš irgi negalvojau.<br />
<br />
Kapt.<br />
<br />
Džiazas, džiazas, džiazas. Kodėl visi esantys čia taip myli džiazą? Myli jie, aš irgi pradedu įsimylėti.<br />
Čia atvedė dar vienas britų muzikantas. Sakė, tai viena geriausių vietų Mančesteryje. Tačiau jei nemėgstu džino, neaišku, ar galėsime būti draugais. Džinas man patiko, bet jis nemėgsta vyno. Turbūt dėl to nieko ir neišeis. Nors šokti buvo gera. Tegyvuoja džiazas!<br />
<br />
Kapt.<br />
<div>
<br /></div>
Jis nebuvo iš Berlyno, bet priminė vieną tokių. Net jei Berlyne niekada nebuvau. Dvimetrinis chemikas, pamirštantis pavalgyti, geriantis pigų vyną, o paskutinius centus išleidžiantis vinilams. Mačiau jį antrą kartą, jis man gamino vakarienę ir kalbėjo apie Otis Reddingą, Dostojevskį ir britiškus mokesčius, o jam prasižiojus, aš vis iš naujo nustebdavau, kaip gražiai skamba jo balsas. Gal kartais to ir tereikia. Gal vėl laikas grįžti į prastų sprendimų laikotarpį. Jis buvo Smiths'ų muzika, nužengusi iš 80ųjų Mančesterio. O juk Smiths'us aš myliu. Ir čia Mančesteris.<br />
<br />
Take me out tonight<br />
Where there's music and there's people<br />
And they're young and alive<br />
<br />
Kapt.<br />
<br />
- Kaip sekasi?<br />
<br />
Nežinau, kaip reikėtų atsakyti į šį klausimą. Ieškau papildomų širdies dūžių. Gal tai padės pasiekti skrydis į Ispaniją už 10 svarų. O gal džiazas. Gal juodas angelas ant chemiko šonkaulių. Kaip man sekasi? Geriu vyną su nepažįstamaisiais, daužau širdis, valgau šlamštą, galbūt pradedu įsimylėti, skaičiuoju kartus, kai iš nosies pasipila kraujo upeliai, bėgu nuo kontrolierių, į darbo pokalbius vaikštau kaip į eilinius susitikimus su draugais. Pasiilgau mamos blynų. O visa kita turbūt neblogai.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen="" class="YOUTUBE-iframe-video" data-thumbnail-src="https://i.ytimg.com/vi/y9Gf-f_hWpU/0.jpg" frameborder="0" height="266" src="https://www.youtube.com/embed/y9Gf-f_hWpU?feature=player_embedded" width="320"></iframe></div>
<br />
<br />Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-29980648796121953582017-10-22T14:35:00.000+03:002017-10-22T14:35:13.017+03:00Hello, ManchesterTiesiai, dešinėn, vėl tiesiai.<br />
Kartoju tai sau, kirsdama dar vieną didmiesčio gatvę. Šį kartą (nors šį!) reikėtų nepasiklysti, tačiau per gatvę pravažiuoja rožinė taxi ir aš nebesuvokiu, iš kurios pusės atėjau. Ar apskritai tai gali rūpėti, kai priešais sustoja cukraus vatos taxi? Cukraus vatos! O aš juk norėjau nepasiklysti. Saksofono garsus pakeičia juodaodžiai ilgais dredais, dainuojantys Bobo Marlio "One love", toliau - beatbokseris, po kurio seka country mergina su Edo dainomis. Kiekvienas gatvės metras turi savos egzotikos. Užkalbina jau trečias britas, kviečiantis paaukoti kažin kokio plauko organizacijoms, bet mano kišenėje du svarai, nustoję galioti prieš keletą dienų. Šiandien miestas yra tyrinėjamas tik akimis ir ausimis, nes nieko daugiau neįperku. Einu tolyn ir šalia prekybos centrų matau papuoštas eglutes, o parduotuvėse - kalėdinius bumbuliukus. Kelinta šiandien diena? Du su trupučiu mėnesio iki Kalėdų. Kartu su išskabtuotų, Helovynui paruoštų moliūgų alėjomis ir kalėdinėmis lemputėmis painiojasi žydinčios pakelės rožės, tad vėl lieku nesupratusi, ar taip ruduo pralėkė, ar grįžau į pavasarį, ar tuoj prasidės žiema. Chaosas. Visur. Vis dar painiojuosi, į kurią pusę reikia žiūrėti einant per gatvę, kurios pusės durų mygtuką nuspaust, norint išlipti iš tramvajaus, kaip susigaudyti monetose, ant kurių nėra skaičių. Tačiau šitas chaosas dar nespėjęs nei nuvarginti, nei įkyrėti. Baisiai stresuotas, bet šitas chaosas dar neištyrinėtas.<br />
Kuprinės dugne įmestas Mančesterio žemėlapis.Tiesiai, visą laiką tiesiai, tada į kairę. Už kampo sukti dešinėn. Turbūt vėl pasiklydau. Ir turbūt pasiklysti dar teks daug kartų, kol pagaliau imsiu įsisavinti naujojo miesto takus.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjdQGbNaADR_MoPax-0gYUqInHWXIDPqD6fOs3pZvj4p6L8laa6L6h2-bAOBfa59wjm5M311_hYu3SJSvLmjtxY4VkmwmP5S9sdH4l7_60G1TubGb9gEMHrlXA80Gx52Oe4IOJFVh2jFtU/s1600/tumblr_n98x4oFaf51suicu1o1_1280.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="853" data-original-width="1280" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjdQGbNaADR_MoPax-0gYUqInHWXIDPqD6fOs3pZvj4p6L8laa6L6h2-bAOBfa59wjm5M311_hYu3SJSvLmjtxY4VkmwmP5S9sdH4l7_60G1TubGb9gEMHrlXA80Gx52Oe4IOJFVh2jFtU/s400/tumblr_n98x4oFaf51suicu1o1_1280.jpg" width="400" /></a></div>
<br />Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-64357273407701615162017-10-10T01:54:00.000+03:002017-10-10T02:26:19.346+03:00Dabar yra gerai<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
</div>
Pagalvojau, kad jei kada nors ateityje (kai būsiu jau visai didelė ir (galbūt) protinga) trokšiu sugrįžti į senesnius laikus, tai nemaža tikimybė, kad norėsiu sugrįžti būtent į tai, kas vyksta dabar. Nors iš tiesų, tai nevyksta nieko ypatingo. Spalio devintoji buvo beveik tokia pati kaip dalis šių metų. Grojimas, pokalbis su mama, ilgas kelias 23 autobusu, kibinas su pievagrybiais kepyklėlėje, ausinukai ir pasivaikščiojimas lietui lyjant, vėl pokalbiai su šeima, morkų pjaustymas, mamos apkabinimas ir nuojauta, kad ji moka skaityti mintis, youtube video įrašai ir atsitiktinių faktų naršymas internete, naktinis maistas prieš miegą ir senų pokalbių skaitymas. Tačiau šitą rutiną lydi jausmas, kad visi šie dabar vykstantys aplinkiniai dalykai visada liks čia pat. Kad grįžus iš Vilniaus, mama visada iškeps blynų. Kad suskaudus dantį, tėtis visada nuveš pas dantistę. Kad įėjus į namus, Lordis visuomet atneš šlepetę (nesvarbu, kieno ji bebūtų). Kad rytą įėjus į sesės kambarį, ji eilinį kartą šoks iš lovos, nes pramiegojo. Visiškas saugumas. Ir nesvarbu, kiek pasikeitimų vyktų asmeniniame gyvenime už namų sienų, kiek naujovių ir perversmų keistų mano gyvenimą kita linkme, kol kas vis tiek dar likęs jausmas, kad grįžus namo, viskas liks lygiai taip pat. Ir kad čia nieko blogo niekada nenutiks.<br />
<div>
Esu tikra, kad kada nors, kai galvą užės suaugėliški vargai, padaryčiau viską, kad sugrįžčiau į šitą būseną, kai visiškai saugi eilinį kartą naktinėju savo kambaryje ir kol kas dar tik mąstau apie būsimus ateities pasikeitimus. Kol kas dar viskas amžina. </div>
<div>
<br /></div>
Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-73972080473507334052017-03-16T22:58:00.000+02:002017-03-16T22:58:10.583+02:00Iš melomanės grojaraščiųĮsimylėjau.<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe width="320" height="266" class="YOUTUBE-iframe-video" data-thumbnail-src="https://i.ytimg.com/vi/tqAWBRXRg6k/0.jpg" src="https://www.youtube.com/embed/tqAWBRXRg6k?feature=player_embedded" frameborder="0" allowfullscreen></iframe></div>
<br />Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-41415443583057708702017-03-16T22:42:00.003+02:002018-04-26T19:58:55.027+03:00Prioritetai„Nebuvo laiko"<br />
Baisiai neteisinga frazė. Nežinau, ar egzistuoja neteisingesė už šią.<br />
Beskaitant „Viršvalandžius" savęs paklausiau, ar būtina būti vėžininku, kad suvoktum laiką. Tikiuosi, ne. Bet žinodamas, kiek nedaug lieka <u>apskritai</u> gyventi, turbūt žmogus susidėlioja prioritetus taip, kad „laiko užtektų". O jei neužtektų, frazę „nebuvo laiko" priimčiau nebent iš jų. Visi kiti „nebuvo laiko" yra pasiteisinimai, gimę iš neteisingai susidėliotų vertybių. Arba dar paprasčiau - ne „nebuvo laiko", o „nenorėjimas jo turėti tam tikram dalykui".<br />
<br />
<i>Išmokti Dvarioną, padaryti mankštą, pažiūrėti „Draugus", sutvarkyti nuotraukas, išspręsti harmonijos uždavinį... </i>(Spėkit, kas dievina sudarinėti darbų sąrašus ir dienotvarkes. Ir kas niekada jų nesilaiko).<br />
<br />
Man dažnai "trūksta laiko". Dar kol kas niekaip nesugebu ištraukt šios bjaurios frazės iš savo žodyno. Dienotvarkės, sąrašai su punkteliais, tiksliomis valandomis - jau nežinau, kiek daug jų mėtosi telefono užrašyklėje. Liūdna tik tai, kad tie balti punktų laukeliai taip ir lieka dažniausiai neužbraukti. Kartais bandau peršokti pati per save ir padaryti tiek, kiek neįmanoma. Tačiau paros visam pasauliui neužtenka ir tai suprantama. Tačiau kaip galima spręsti uždavinį, kai vietoj to kompiuteryje parsiųsti artimiausi trys „Draugų" sezonai? Kaip galima groti nuobodžius etiudus, kai kampe bestovinti gitara prašyte prašosi būti priglaudžiama prie krūtinės? Niekaip. Ir tai yra liūdnieji prioritetai.<br />
Nenorėjimas turėti laiko. Nori nenori, mieli širdžiai dalykai visada bus pirmesni. O tada kiti atidedami rytojui, porytojui, užporytojui... Ir taip kasdien. Dalykai, kurie tiesiog nerūpi, metami į šalį. Arba dalykai, apskritai neturintys laiko limito. Tik dar liūdniau, kad tie "dalykai" kartais patampa ir žmonėmis. Žmonėmis, kuriems neužtenka laiko.<br />
<br />
Truputį krypstant nuo temos - kartais nekenčiu visų mesendžerių. Skaipų, telefonų ir bet kokių virtualių bendravimo plotmių. Kada esi priverstas bendrauti su žmonėmis, su kuriais nenori turėti nė menkiausio ryšio. Tačiau feisbuko dėka vieni susirašinėjimai užsitęsia kiek ilgiau. Pavyzdžiui, metus. Metus su nuobodžiais "ką veiki" ir "kaip sekasi". Štai čia prireikia tikros drąsos man, gan geram ir draugiškam žmogeliukui, vieną kartą tėkšti kitam, kad nematau prasmės bendrauti. Lyg kokia "tikra" moteris pms'o metu staigiai persimainau ir, didelė tikimybė, švelniai šokiruoju žmones su jausmų proveržiu arba ignoravimo siena. Dažniausiai tokie momentai nutinka dėl lūžio, kai suvokiu, kiek daug laiko iššvaistau neįdomiems ar tiesiog jau praėjusio etapo žmonėms dėl savo nesugebėjimo pasakyti "ne". Arba bijojimo įskaudinti kitą žmogų. Tačiau kiti telefoniniai pokalbiai užsitęsia dar ilgiau. Pavyzdžiui, dvejus metus. Dvejus metus kas mėnesinių "kaip laikaisi". Kiekvieną kartą norisi iš naujo trenkti galvą į sieną sulaukiant tokio klausimo ir klausti „kodėl". Žinoma, vieną kartą net ir po tų dviejų metų ateina būsena, kai viskas baisiai atsibosta ir prasideda blokavimai per visus galus. Bet kai žmogus to nesuvokęs galiausiai per patį telefoną paklausia, ar išsitryniau veidaknygę, belieka ramiai atsisėsti į kampą, apmąstyti gyvenimą ir ką jame darau ne taip. Pajutus žemę po kojomis vėl iškyla klausimas "kodėl", tik šį kartą prireikia apčiuopiamų atsakymų. Paprastai normalūs ir subrendę žmonės nesinaudoja mesendžeriu ar telefonų žinutėmis kaip priemone išsiaiškinti santykius. Didesnė bėda būna, kai vienas iš besiaiškinančiųjų būna dar truputį vaikas. Arba abudu vaikai, tik skirtingais tipažais. Taigi kartais nekenčiu tų visų susisiekimo priemonių. Tam tikri dalykai turi būti išrėkiami į akis, o ne nutylint žinutėmis dedant begalinius tritaškius, kartu paliekant ir begalę nesusipratimų ir neišsiaiškintų dalykų. Tam tikrais atvejais nutylėjimų reikia, bet tik ne situacijoje, kurioje ir taip niekas neaišku.<br />
<br />
Pasiskundus dėl komunikavimo veidaknygėmis ir grįžtant prie laiko (bei apjungiant šiuos dalykus kartu), vėl imu svarstyti, kaip laikui bėgant man vis brangesnis tampa gyvas bendravimas. Kada matai žmogaus akis, visus pojūčius ir būsenas. Kai fiksuoji skirtingų žmonių judesius, gaudai žodžius ir bandai savyje prisijaukinti tą kitokią būtybę. Bet tokiam bendravimui reikia laiko, jokie tinklai ir sms'ai čia nepadės. O laiko juk visada trūksta! Taip, išskyrus žmones, kurie yra tikrai brangūs. Versies per galvą, bet jiems laiko visada atsiras. Tai nebus daiktai, turintys neribotą laiko limitą, kuriuos gali atidėti metų galui.<br />
<br />
Kartais jaučiuosi lyg ir būčiau tas dalykas, kuriam laiko nelieka. Tiksliau, nesistengiama skirti. Nė kavos puodeliui (gal kai kuriems tikrai kavos puodelio išgėrimo laikas prilygsta kokio bakalaurinio darbo paruošimo laiku?..). Bandau suvokti, kaip žmogus, kuris užblokuotas, atblokuotas, ištrintas, aprašinėtas sugeba toliau klausinėti, kaip laikausi, kaip gyvenu, skųstis dėl savo problemų ar tragiškai praėjusios Valentino dienos. Ir galiausiai bijantis pokalbio prie puodelio kavos. Galbūt kalta situacija, kai dėl neturėjimo galimybių pasikalbėti prie keturių akių, pyktis ir kiti jausmai laisvai liedavosi žinutėmis. Tad dabar bijoma jau "realių" problemų - manęs? Galbūt bijoma, kad po metų nesimatymo aš vėl pulsiu į emocijų pragaištį taip apsunkindama jau ir taip "komplikuotą" gyvenimą? Kaip kokia Salomėja, ištroškusi meilės ir romanų. Ačiū, ne. Užtektų gyvo pokalbio. Bet, kaip minėjau, yra prioritetai. Ir kartais taip nutinka, kad atsiduri prioritetų apačioje. Aš, matyt, esu ta mergaitė, kurios jausmai gali likti per daug įžeisti, nes ji "labai prisirišusi". Nors kartu tai ta mergaitė, kuri santykius užbaiginėjo daug kartų, kai kitas įsikibęs laikėsi savo "kaip laikaisi". Išeina, kad vienintelis neteisingas poelgis šioje situacijoje būtų gyvas susitikimas. Ak, bet su mesendžeriu ir kitomis priemonėmis viskas gerai, tai juk nesiskaito! Logika? Kažkur, tik ne čia.<br />
<br />
Taip, nemoku taupyt laiko. Man jo dažnai trūksta. Tad dar labiau nesinorėtų jo švaistyti beprasmiams pokalbiams, kuriuose aš esu ta problema. Ta kvailutė. Tas daiktas, kuris, atrodo, visada liks ten pat, jeigu jo prireiktų. O gal turėčiau atsiprašyti, kad man reikia gyvų žmonių, o ne mažų ekranėlių telefonuose?<br />
<br />
Neliūdna, bet trūksta ramybės. Dar nebuvo gyvenime dienos, kai turėčiau tiek daug keiksmažodžių galvoje, kiek vakar.Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-73925540968734587132017-03-13T03:02:00.001+02:002018-04-26T16:32:24.234+03:00SapnasNe taip seniai įsigijau didelę žalią knygą užrašams - kad kada nors vėliau savo mintis galėčiau skaityti ne tik internetinėje plotmėje, bet ir matyti savo ranka rašytus žodžius.<br />
<div>
Gerai, nes ten rašau dalykus, kurių nerašau niekur kitur. </div>
<div>
Blogai, nes užima daug laiko. </div>
<div>
Ir dar blogiau, nes net ir ten kai kurių dalykų nerašau, nes bijau.</div>
<div>
<br />
<div>
Sapnavau sapną. Apie mirtį (daugiau nieko nesakysiu). </div>
<div>
Paprastai esu įpratusi ryte užrašyti bent užuominas apie sapnus. Pavyzdžiui, apie tai, kad kažkada naktinėj vizijoj buvau bulvė. Buvau mirusi laumė. Dar kitą kartą šokau, šokau, kol galiausiai nulūžau. Kartu su banditų gauja bėgau popierinių origamių gatvėje. Išgelbėjau mergaitę. Ėjau į klubą šalia vandenyno. Visa tai atsimenu, nes daug ką užrašau. Bet tą kart šito padaryt nesugebėjau dėl baimės, kad užrašius, sapnas taps realus. Naktinės proto vizijos - fantazijos kartais gali labai išgąsdinti, ypač atsibundant su ašaromis akyse. Tad šį kartą be užrašų. Gal ir geriau, kad kai kas lieka tik galvoje. Niekur kitur - dėl visa ko. </div>
</div>
<div>
<br /></div>
Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-39893916549548279412017-01-07T13:56:00.002+02:002017-12-03T23:43:21.995+02:00Aptarimas2016 aptariant.<br />
<br />
Kaip apibūdinčiau praėjusius metus: kažkas tokio suaugėliško, keisto, kitokio, nesavo, bet vis dėlto gero. Tai kitokie metai.<br />
Metai, kai pamečiau dalį senosios savęs, bet atradau kai ko naujo.<br />
Tai metai, kai išmokau pykti.<br />
Tai metai, kai išsiaiškinau nors kiek aiškesnę savęs ateityje viziją.<br />
Tai metai, kai įsimylėjau Nick Cave ir Debiusi.<br />
Metai, kai pradėjo trūkti dalykų, kurie jaudintų, todėl tai ir metai, kai pradėjau krėsti kvailystes. O galbūt man daug kas neberūpi. Bet kuriuo atveju neužmiršiu nuogų maudynių naktį, čiuožinėjimo nuo kalniukų žiemą, leidusio prisiminti vaikystę, karaokės dainų kruize pakeliui į Stokholmą, nuo šokių nulūžusios baro nuolaužos, paskutinių vasaros minučių su Rodriguezo dainom ir r. žinutės, dainavimo su p. supantis ant supynių, filmo filmavimo kartu su u., savęs, užmigusios prie u. klozeto, gerų laukų paieškos brendant per beveik pelkes. Daugybė koncertų, saulėlydžių, verksmų, atsisveikinimų, pokalbių kepyklėlėse ir baruose. Daug daug daug ko nutiko.<br />
Tai metai, kai atstūmiau nemažai žmonių. Kai ko išbraukti iš savo gyvenimo nenorėjau, bet reikėjo, kai ką - privalėjau, dar kiti - per daug neįdomūs, kad gaiščiau savo laiką. Visgi visus atvejus dengė tai, kad tai metai, kai įgavau ryžto sakyti tiesą kitiems, kartu susidėliodama savus prioritetus.<br />
Toliau - tai galybės naujų žmonių, be proto įdomių pažinčių metai: afrikietis, norėjęs mane vesti, jūreiviai, kažkada vaišinę romu, baikeristas šefas, visiškas melomanas iš „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu", turkas, mokęs saulės pasveikinimo, vyras, kiekvieną dieną išgeriantis po 10 špricų, šokėja, su kuria ėjom paplūdimiu ir kalbėjome apie žmones. Ir daug daug kitų. Mano gyvenime nė vienas neužsibuvo. Tai metai, kai sutikau galybę nuostabių, bet baisiai laikinų asmenų. Džiugu tiesiog tai, kad iš tų momentų aš ir ėmiau tą momentinį džiaugsmą su mintimi, kad viskas vyksta dabar ir čia, be jokių intencijų ateičiai.<br />
Tai metai, kai išlaisvėjau.<br />
Daugiau nebežinau. Nors pusė šių metų pamiršta. Sakiau, kad tikrai rašysiu daug daugiau.<br />
<span style="text-align: center;">Ir dar. Metai, kai buvo daug daug neišmiegotų naktų.</span>Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-9804959839425975142017-01-03T19:02:00.000+02:002018-04-26T16:40:44.858+03:00Kaukėtos juodaplaukėsNaktį dainavau roką San Franciske ir vaikiausi baltus triušius.<br />
<div>
Rytoj aš keistuolė pamišėlė, skraidžiojanti bibliotekos koridoriais ir renkanti knygas apie okultizmą. </div>
<div>
Poryt aš diva, Niujorko baruose viliojanti moteris, gal ir vyrus.</div>
<div>
Užporyt aš šventikė, sveikinanti saulę nuo Tibeto šventyklos.</div>
<div>
Aš sekretorė, už atlygį perkanti gražias užuolaidas ir laisvalaikiu mėgstanti lankstyti origami, aš romu prasmirdęs jūreivis, mylintis meną ir kačiukus, aš pavyzdinga mokinė, maištaujanti prieš tėvus, aš madona, kurios nori visi, aš kunigas, šniojantis koksą ir skaitantis Hemingvėjų.</div>
<div>
Jeigu išvažiuočiau toli, ar galėčiau susikurti save iš naujo?<br />
<br /></div>
<div>
Šiandien vėl buvau Grace Slick. </div>
<div>
Žiūriu į veidrodį. Ten - ryžaplaukė mergaitė, labai mylinti pasaulį ir pistacijas, kurių neįperka, mylinti vasarinį lietų ir verkianti per animacinius filmus, kai pyksta - ji mėto daiktus ir žnaibo save, kai bijo - spaudinėja kumščius, o kai ji laiminga - dainuoja ir kalbasi su mėnuliu. Nusisuku ir vėl pažvelgiu į veidrodį - dabar įžūliomis akimis spokso juodaplaukė maištininkė, kuri greičiausiai rengiasi ryškiais 80's drabužiais, vairuoja motociklą, rytais balkone geria juodą kavą ir rūko cigaretes, o apskritai - tai jai nusišvilpt ant taisyklių. </div>
<div>
<br />
Nusiėmiau namuose rastą besimėtantį peruką ir pasakiau, kad noriu tokių plaukų. Man pasakė - netinka. Nebėra tikrosios manęs.<br />
- O kaip tu įsivaizduoji tokius plaukus turinčią žmogystą?<br />
Maištininkas. Nusispjauna ant normų.<br />
Bet tuomet kaip čia yra, kad mūsų išvaizda formuoja asmenines savybes? Ar pačios išvaizdos detalės tarsi reikalauja atitinkamai elgtis? Tuomet tai labai panašu į stereotipus, kada kiti tikisi, kad žmogus elgsis taip, kaip paprastai elgiasi tokius plaukus, tokias akis, tokias kojas ar užpakalį turintys žmonės.<br />
<br />
Vėl užsidėjau peruką. Jaučiausi kitaip, tarsi priešais stovėtų visai kitoks asmuo. Jei iš tikrųjų turėčiau tokius plaukus, turbūt ir elgčiausi kitaip. Keista, kad tokia paprasta smulkmena gali padėti sukurti visiškai kitokią asmenybę. Tik vis dar nežinau, ar visiškai pakeitus išvaizdą ir išvažiavus kur toli, tikrai būtum pajėgus susikurti kitokį save? Ar prasiveržtų senosios tavęs savybės, o gal atvirkščiai, pati išvaizda reikalautų tam tikrų savybių, kurios verstų keistis?<br />
Būtų įdomu susikurti kitokį save. Keliaujant iš vietos į vietą susikurti veikėją, kuriuo šį kartą būsi, ir būti juo visą dieną. O po to vėl iš naujo. Gal tai padėtų atrasti tai, kas iš tiesų esi.<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
</div>
<br /></div>
Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-29504178348321622382016-11-04T02:37:00.000+02:002018-04-26T16:45:31.029+03:00Kvailystės<i>Likus keletui metrų iki tikslo, įslinkau į besisukančias duris. Žinojau, kad tuoj pamatysiu nepažįstamąjį. Imu žvalgytis ir kuomet žvilgsniai susitinka, suvokiu, kokia keista kartais gali būti neišvengiamybė.</i><br />
<i><br /></i>
-Vieniši žmonės pridaro nesąmonių.<br />
Galbūt. Bet nesąmonių pridaro dar ir tokie žmonės, kurie yra išsiilgę savo paties širdies plakimo, o tai - ne tas pats. Dar neišsiaiškinau, kaip galima pasiilgti savo širdies besidaužymo, kai gyvenimas ir taip dažnai pastato į tokias situacijas, kuriose belieka mąstyti „ką aš vėl pridirbau" ir kuriose širdis turėtų šokti iš krūtinės. Ir visgi taip nėra. Ryškios spalvos pasidarė per daug pilkos, tad adrenalino ar bent kažko, kas paįvairintų gyvenimą, pradedi ieškoti ten, kur įprastom aplinkybėm net nelįstum.<br />
<br />
-Visada įdomu pabendrauti su naujais žmon..<br />
-NE.<br />
<i>Neišvengiamybė. Štai ką pajaučiau, žengdama link žmogaus, kuris iš mano gyvenimo atims ilgiausias dvi valandas ir kuris, vis dėlto, buvo mano paties pasirinkimas, nors tai suvokiau ir per vėlai. Nežinau, ar reikia džiaugtis, ar reikia verkti, kai nepažįstamasis vienu metu gali taip pakelti tavo paties savivertę, tačiau pats kartu vis labiau slysti dugno link. Neminėkit žavesio, neminėkit požiūrio, neminėkit tikslų. Šios sąvokos ne visiems pažįstamos. Priežastis paprasta - kai kurie šių dalykų tiesiog neturi. Viskas, ką jie pasakys apie mėgstamą filmą, bus „ten buvo prasmė, privertė susimąstyti". Apie diskusijos užvedimą net negalvokit. Daugiausia, ko sulauksit, bus linkčiojimai ir „na gal tavo ir teisybė". Tad ar man gaila savo laiko, iššvaistyto beveik mano vienos monologui su persona, žaviai atrodžiusia internete? Ar man gaila tų dviejų valandų pasimatymui su nepažįstamuoju? Sunku pasakyti. Imu iš gyvenimo viską,nors kartais ir nelabai verta. Žinoma, tas valandas su dideliu noru būčiau paaukojusi kambario tvarkymui, tačiau susiklosčiusios aplinkybės pakėlė ne tik savivertę, bet ir privertė pamąstyti, ar ieškant pamesto širdies trankymosi, verta kristi dugno link kartu su visa ta pilkuma? </i><br />
<i><br /></i>
Apie tai dar mąstau. Matyt, tai reiškia, kad dar tikrai iškrėsiu ką nors labai labai durno.Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-90677473263256543822016-11-03T23:00:00.000+02:002016-11-03T23:00:14.041+02:00Luiziana<div>
-Kaip suprasti, nežinai, kas yra Deltos bliuzas?..</div>
<div>
<br /></div>
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe width="320" height="266" class="YOUTUBE-iframe-video" data-thumbnail-src="https://i.ytimg.com/vi/TcaRwlDdhao/0.jpg" src="https://www.youtube.com/embed/TcaRwlDdhao?feature=player_embedded" frameborder="0" allowfullscreen></iframe></div>
<div>
<br /></div>
<div>
Perklausyti 2 kartus, parašyti referatą ir žemėlapyje parodyti bliuzo gimimo vietą. O, kad visi darbai būtų tokie malonūs. Ačiū, tėti, sėdžiu ir klausau. Gaila, namie, tarp keturių sienų.<br /><br /><div>
Kodėl klausant bliuzą visuomet taip norisi sėdėti sename pube ir gerti alų? Arba šokti. Arba mylėtis. </div>
</div>
<div>
Nuvežkit mane į Luizianą.<br /><i>Luiziana</i>. Šiuo metu neįsivaizduoju seksualiau skambančio žodžio. </div>
Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-24203562304747648212016-10-27T23:07:00.001+03:002017-12-03T23:57:06.036+02:00Lietus ir inteligentaiIš stebuklingų momentų.<br />
<br />
Kai dangus buvo kiauras, kai batai buvo gražiai išryškėję nuo balų, kai mane nuo pasaulio skyrė iš ausinių sklindantis Dvariono koncertas, ėjau gatve. Vienoj rankoj smuikas, kitoj - skėtis, karts nuo karto svyruojantis į šalis dėl nesugebėjimo jo nulaikyti apsunkusiomis rankomis. Iš dangaus pylė ir pylė, ir aš pagalvojau, kad neįsivaizduoju savęs kitokios - be grojimo, be tų visų nešulių, be grįžimo vėlai vakare, be melancholiškų pasivaikščiojimų. be rudens. Taip ir turi būti. Tad aš ir ėjau, kaip ir kiekvieną dieną, tik šį kartą kažko pasijaučiau kaip viena iš tų vienatviškų lietuvių rašytojų, šviesiai liūdnai žiūrinčių į pasaulį. Kaip viena iš jų, tų dar jaunų ir naivių inteligentų, kurių knygas skaitome ir kurių istorijas mokomės apie tiesos ieškojimą, dažnai pasibaigiantį tragiškai ištikusiu likimu. Tų, kurie viską išjaučia iki galo. Kad ir lietų. Visai kaip aš. Ir kad galbūt kažkada vienas jų lygiai taip pat ėjo apkrovęs tiek kūną, tiek širdį visais įmanomais dalykais, kartu galvodamas, kaip vis dėlto kartais gera eiti per lietų.<br />
<br />Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-61275810241146206012016-10-23T12:48:00.000+03:002016-10-23T12:48:14.861+03:00LapkritisKartais nieko gyvenime nėra geriau už sekmadieniškus sekmadienius. Šiandien vienas iš tokių.<br />
<br />
Jau beveik pietūs, aš vis dar pataluose, juose kažkur mėtosi kolonėlės, iš kurių Abudu dainuoja apie pavasarį, o už lango - pilka. Viena smegenų dalis bando įjungti pavojaus aliarmą dėl begalybės darbų, numatančių bemiegę naktį, kita dalis nugali - kaip ir visą laiką - dar vis mieganti, rami ir sekmadieniška. Stresas palauks.<br />
Anksčiau tokių sekmadienių turėdavau labai daug, dabar - kažkas ne taip, tad atsitiktiniu būdu vėl netyčia pagavus sekmadieniško sekmadienio nuotaiką, sugrįžtu į senąją ir truputį pamirštąją save. Ir tada nereikia nieko daugiau, kaip savęs pačios su tais visais savais dalykais.<br />
<br />
Sekmadienio proga apmąstant gyvenimą, pamąsčiau, kad apskritai tariant, pats šis ruduo kažkoks ne toks. Man taip reikėjo tų spalvų ir to ramybiško šviesaus liūdesio, tačiau vietoj to - šnipštas. O galbūt tiesiog nėra dalyko, įprasminančio rudenį. Kas čia žino.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe width="320" height="266" class="YOUTUBE-iframe-video" data-thumbnail-src="https://i.ytimg.com/vi/q261rVZmUE4/0.jpg" src="https://www.youtube.com/embed/q261rVZmUE4?feature=player_embedded" frameborder="0" allowfullscreen></iframe></div>
<br />Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-44734312889556067562016-08-23T04:36:00.000+03:002018-04-26T19:29:55.993+03:00Apie žmones.Reikia prisiminti, kad negalima pamiršti. Todėl užrašysiu.<br />
Rašyti istorijų nereikia. Užtenka ir užuominų.<br />
<br />
Apie vasaros žmones.<br />
Dirbant prie baro, norom arba nenorom susipažįsti su daugybe skirtingo plauko žmonių. Dauguma vienadieniai, tačiau kartais tokie ryškūs, kad rodos, niekada nebeišmesi iš atminties. Gali būti, kad dalis jų žavesio yra tas paslaptingumas, kuomet žmogaus dar visai nepažįsti. Tačiau užburti su keletu žodžiu - čia jau yra talentas.<br />
<br />
Tik užuominos. Tikiuosi, kada nors atsivertus šiuos skaitalus, prisiminsiu visus tuos keistuolius.<br />
<br />
#Baikeristas,"Niduso" šefas be proto prarūkytu balsu, kas antras žodis anglų kalba, tad beveik nieko nesuprantu, bet be proto juokinga. Be proto heitinantis varškėtukus ir visa, kas aplinkui. Pakonsultavo dėl mocų, suteikdamas drambliuko svajonių. Dėkinga.<br />
<br />
#Simas - spritz žvaigždė. Vyriškis, per dieną išgeriantis 20 špricų ir pardavinėjantis butus Amerikoj. Su kepuraite su snapeliu, mėlynu nunešiotu džemperiu ir kažkodėl man primenančiu jūreivio veidu. Leidžia dienas Nidoje šiaip.<br />
<br />
#Blondinas vyriškis, ne kartą siūlęs prisidėti prie chopperio taupymo. Visi savi.<br />
<br />
#Turkas, nevalgantis saldumynų, parodęs saulės pasveikinimą, parlydėjęs iki namų su viskio buteliu ir tomis bullshit temomis apie gyvenimą ir jo tikslus. Greitai pradėsiu baidytis užsieniečių. Dėl jų perdėto nuoširdumo, niekada nesupranti, ar jie nuoširdūs.<br />
<br />
#Regatininkai, vaišinę romu su pasakojimais apie buriavimą ir jūrą. Auksiniai berniukai ir labai graži kažkurio vieno šypsena.<br />
<br />
#Senis metalistas, užkalbinęs prie Maximos kasos ir pamenantis mane iš Fakso.<br />
<br />
#Draugų draugas, visiškai pasinešęs ant Nicko Cave. Beprotiškas melomanas, visą dieną junginėjęs dainas, kurias privalau žinoti. Myliu, nes parodė "Nepaprasti Tučkaus ir jo viršininko nuotykiai".<br />
<br />
#Ledų mergaitė, išprotėjusi dėl kelionių ir papasakojusi apie Afriką. Dar truputį priminė mane. Visiškas išsiblaškymas.<br />
<br />
4:29<br />
<br />
Trūkčioja akis, tad šiam rytui tiek. Neparašiau nė pusės, ką norėjau. Velniop. Bus kada nors kitą kartą.<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
</div>
<br />Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-76625641976221618222016-08-23T02:08:00.000+03:002016-08-23T02:08:13.349+03:00MeilėsKaip būna keista, kai dėl kitų žmonių beprotiškai nenormalios aistros kokiems nors dalykams, pats pradedi į tai žiūrėti visai kitaip. Ypač, jei tai muzika. Už baro sėdėjusių melomanų dėka įsimylėjau Nicką Cave. Dar vienas vasaros atradimas.<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe width="320" height="266" class="YOUTUBE-iframe-video" data-thumbnail-src="https://i.ytimg.com/vi/K3aCuKBWE3A/0.jpg" src="https://www.youtube.com/embed/K3aCuKBWE3A?feature=player_embedded" frameborder="0" allowfullscreen></iframe></div>
<br />
<br />
<br />
<br />Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-1093909128918466898.post-32035753529838950112016-06-21T22:12:00.000+03:002016-06-21T22:12:03.151+03:00truputisIr vėl eilinė keista būsena, kai noriu pasakyti tiek daug, o žodžių nėra.<br />
Tad po truputį. <br />
<br />
Gyventi be laiko. Štai, ką iš naujo atrandu grįždama paryčiais namo. Namai - nevengiu tos apleistos, mažytės vietos, su neveikiančiais elektroniniais prietaisais, sūpynėmis ir pilnu šaldytuvu alaus vadinti namais, kad ir laikinais, vasaros. Kur pusryčiams kas nors iškepa lietinių, kur dušas plaukia, kur skamba ukulėlės muzika, o ieškomiausiu objektu tampa žiebtuvėlis. Čia vieta, kur eilinį kartą kartu su kylančia saule pareiname mes, vadinamoji vasaros hebra, nežinia, laimingi ar nuo vienas kito, ar besiliejančio alkoholio, surūkyto kasiako, ar kruasanų, atsiradusių tinkamoje vietoje, tinkamu metu. Laiko čia nėra.Todėl be proto lengva priprasti prie visiškos laisvės. <br />
Kiek atsiribojusi nuo realaus gyvenimo, atsiduodu reggae ritmui. Stengiuosi taikytis prie tos neramiosios Nidos pusės, kas man einasi ypatingai lengvai įskaitant ir naujas pažintis su įvairiausio plauko žmonėmis. Taikausi ir bandau suprasti žmones jų neteisdama, kartu ir tikėdamasi lygiai to paties iš kitų. Bet kuriuo atveju dabar vasara, čia Nida, kur kiekvienas <i>iš tiesų</i> gyvena, atskleisdamas didžiąją tikrojo savęs dalelę. Ir be minties, kad rudenį dauguma grįš į rimtuosius save. Lygiai kaip ir aš. Tegyvuoja reggae!<br />
Nepaisant visos laisvės, yra dar ir kitas laiko nebuvimo principas. Tai - metai. Jau pripratau būt jauniausiu žmogumi beveik visur, kur atsirandu. Nežinau, kaip šitai vis nutinka. Ar tai vyresnioji Kauno bohema, ar nelaiminga meilė. Turbūt vienintelis skirtumas tas, kad čia, kur laiko nėra, nėra ir metų, kurie ką nors stabdytų. Visiškas lygiavertiškumas. Nepakeičiamas dalykas, kurio norisi iš kiekvieno žmogaus.<br />
Ir dar. Įdomus dalykas Nidoje - niekas neskuba gyventi. Stebiu buvusią smuikininkę, studijavusią genetiką, dirbusią su režisieriais, dabar - barmenę, o vėliau sakusią, kad nori mokytis molio. Ir nebaigiu žavėtis dvidešimtšešiamečiais, vis dar beieškančiais meilių ir imančiais iš gyvenimo viską, kol tik gali.<br />
Klausausi istorijų ir galvoju, kokias istorijas pasakosiu pati, praėjus dar penkeriems metams. O kol kas, laikas vasarai sustojęs.<br />
<br />
5 valanda ryto. Nubėgu paskutinį kartą nufotkint saulę ir bėgu atgal. Nuėjus lovon randu savo dar tris tuščias kambariokių lovas. Matyt, joms naktis dar nesibaigė. Sakiau, kad laiko čia nėra.Gertrūdahttp://www.blogger.com/profile/10123361652287699250noreply@blogger.com1