Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2015 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

The last memories of the summer

Prisimenant rytus. 
Naktiniai žygiai. Ar iškylos?..
Susitiko dvi nemigos.
Looking for the new horizons...
Waiting for the sun.
Summer girl.
Shining.
Mėgaujantis paskutinėmis minutėmis iki darbo...
From the bar...
Morning coffee.
Silent.

Somewhere, somehow.
Searching.

Ir dar viena be proto miela daina... 

Vasarą būna gerai. Bet galbūt gerai ją nutraukti per gražius momentus? Tuomet atminty liks tik patys geriausi prisiminimai. O aš po truputį bandau visa tai paleisti ir vėl su šypsena pasitikti rudenį. Et, ir vėl laukia permainos.

-Gertrūda.

2015 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Regis po šiaudiniu stogu

Seniai nejaučiau tokios ramybės.
Tos ramybės, kai galiausiai supranti, kad nesvarbu, kaip įvykiai bepasisuktų, vis tiek viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Nežinau, ar tai reiškia, kad tikiu likimu, nes taip nėra. Galbūt tai tiesiog reiškia, kad aš pasitikiu. Pasitikiu, kad tai, ką man duoda gyvenimas, kokias galimybes suteikia ar atima, kokiais keliais veda, viskas vis tiek galiausiai bus gerai. Nesvarbu, kas ištinka. Nes visi sprendimai yra geri, savaip. Kiekvienas sprendimas nuveda skirtinga linkme, ir tai jau tavo pačio pasirinkimas, kaip susitvarkyti su gaunamais rezultatais.

O aš nusprendžiau rizikuoti. Nors kuriam laikui palikti savąją komforto zoną ir išeiti pakvėpuoti naujų vėjų kvapais. Atsitraukti į Nidą.
Et, prisimenu, kaip aš dvejojau dėl pasiūlymo visai vasarai pasilikti Nidoje dirbti... Roviausi galvą dėl nenoro palikti tiek daug gerų dalykų namie, dėl baimės pasilikti ten, kur beveik nieko nepažįstu. Bet aš pasiryžau. Ir tai buvo vienas geriausių mano sprendimų.

Ramuma.
Vokiečių turistų grupės pastoviai tipenančios su fotoaparatais rankose ir fotografuojančios kiekvieną Nidos kamputį. Žmonės, apsikarstę paplūdimio krepšiais ir mažais vaikais, pamažu traukiantys jūros link. Laivai, tyliai snūduriuojantys uoste laukdami naujų horizontų. Nakties žibintai su draugiją palaikančiomis, šviesos išsiilgusiomis musytėmis. Svilinantis smėlis ir tyla kopose. Briedžiai, karts nuo karto išeinantys į miestą pažiūrėti, kaip gyvena kiti.
Galbūt, galbūt tai gali pasirodyti monotoniška. Nuobodu. Atostogos čia savaitei, ne daugiau.
Cha, taip maniau ir aš.
Kol nepanėriau gilyn į tikrąjį vasaros Nidoje gyvenimą.


Pradėdama darbą geriausiame (just my opinion) Nidos bare "Kaštonas", automatiškai susipažinau ir su naujais kolegomis. Nauji veidai, nauji charakteriai, nauji įšūkiai bendraujant. Pamažu ėmiau suprasti, koks kiekvienas, dirbantis čia, yra skirtingas, bet visus vienija kažkas tokio, ko negaliu paaiškinti. Ir visai nesvarbu, kad visų mūsų tarpe buvau jauniausias ten esantis žmogiukas - jaučiausi ten sava. Turbūt čia ir yra tas nerealiausias jausmas, kurį sukelia "Kaštono" atmosfera. Todėl buvau be proto laiminga, galėdama prisidėti prie tos atmosferos kūrimo. Dirbdama ten, aš jaučiau kaifą. Mes šokdavome pagal regį. Dainuodavome ir šaukdavome. Lipdavom vienas kitam ant kojų. Kartais tyliai į ausis pasikeikdavome. Verkėme pjaustydami svogūnus. Ir tai buvo kažkas nerealaus.
Ir būtent tais momentais aš pasijusdavau žiauriai nepriklausoma.
Grįžtu, kada noriu. Darau viską, ką noriu. Pačius beprotiškiausius dalykus. Ir niekas, absoliučiai niekas manęs neteisia. Nes ten - vieni nepažįstami, tapę viena šeima. Ar Faksas, ar zuikio daržas.
Tai vasaros šeima.
Todėl buvo neapsakomai keista ir liūdna, kai valgant blynus ir kalbant apie briedžius, visiškai staiga savo kambariokės akyse išvydau ašaras.
-Tu išvažiuoji.
Ir tuomet staigus suvokimas, kad vasara tuoj baigsis. Kiekvienas vėl turės grįžti į savo gyvenimus. Nes Nida - kurortas, tapęs namais, bet laikinais. Ir vis tiek laikas grįžti. Į didmiesčius, kur vėl pastovus skubėjimas ir lėkimas. Ir vėl po truputį grįžtantys klausimai "ir ką gi aš veiksiu savo gyvenime".
Any way, nepamiršiu naktų stebint krentančias žvaigždes. Miškų. Bandymų pasitikti tekančią saulę. Naktinių žygių. Naktinių pasivaikščiojimų su be proto atsitiktinai sutiktais, beveik nepažįstamais žmonėmis. Briedžių. Regio, nuo šiol visada priminsiančio man "Kaštoną". Pasisėdėjimų prie baro geriant karštą vyną. Koncertų. Paskutiniojo Margaritos lašo. Voliojimosi kopose. Ir tų melancholiškų vakarų su knyga, privertusių pasijusti lyg namie.


Paskutinė naktis, paskutinis tedžio sumuštinis ir paskutinis juokas iki ašarų. Paskutinis skrydis per gatves ir paskutinė rytmečio vėsa. Nida, susimatysim po metų.
O dabar man ramu.Nes esu dėkinga tam, kas pastūmėjo mane link rizikos. Kas suteikė galimybes, o aš jomis pasinaudojau ir taip pradėjau auginti mažus, bet po truputį stiprėjančius savo šarvus. Visa patirtis - tai kiautas, padėsiantis vėliau. Kad nebūtų taip sunku.

Ech, jaučiuosi pasenusi. Bet man ramu.

-Gertrūda.
Blyn, kaip aš beprotiškai myliu gyvenimą...