Is there anybody in there?

Atrodo, kad dauguma mano pastarųjų įrašų, o tiksliau juodraščių, kurių niekada niekur nepaskelbiu, yra vien apie tai, kaip nieko nebežinau. Atrodo, kad kai man buvo 17 ar 18, žinojau daug daugiau dalykų negu dabar. Lyg buvau daug tikresnė savęs versija. Bet gal taip ir nėra. Gal sunkiai priimu pasikeitusią save, ir kad gyvenimas neišvengiamai manyje atnešė daugiau cinizmo. Todėl gražu paskaityti senus įrašus, kur visi išgyvenimai atrodė daug grynesni. Dabar viską per daug analizuoju. Bet gal čia vėl tas atvejis, kai praėjus tiek daug laiko, imu romantizuoti praeitį. Negerai
Bet lygiai taip pat vis iš naujo nustembu, kaip rašymas sugrąžina mane į save. Reikia ateiti čia dažniau. Taip pat, visai buvau pamiršusi, kad blog'o paskirtis yra dalintis mintimis su kitais

is it the future or is it the past

Paprasti dalykai

- Gertrūda, grįžk į Vilnių greičiau, trūksta čia tavęs.

Ir tą akimirką norėjosi apsiverkti, kaip viskas staiga susidėliojo į vietas. Per porą sekundžių atsiskyrė pelai nuo grūdų ir aš supratau, koks nepakeičiamai ir neapsakomai didelis skirtumas yra tarp tų, kurie iš įpratimo niekada nepaliaus klausti 'kaip tau sekasi', bet neturės jokios intencijos nors vieną kartą metuose susitikti gyvai ir iš tikrųjų suprasti atsakymus, ir tų, kurie ilgą laiką tylėję, tiesiog parašys: pasiilgau tavęs. Kurie neklausinės, bet lauks sugrįžtant.

Spoksojau į senas fotografijas ir mintyse atkūrinėjau senus pokalbius. Vėl iš naujo bandžiau suprasti keistas senų vaiduoklių filosofijas, (ne)meiles ir klausimus, į kuriuos pavargau atsakyti. Žmonių santykiai kartais būna baisiai sudėtingas dalykas. Bet tą momentą, kai kažkur iš tolimo Vilniaus krašto atėjo žinutė 'grįžk', aš supratau, kaip viskas yra paprasta. Man reikia apkabinti. Išklausyti, o tada pačiai pasakoti savo istorijas. Kartu juoktis, žiūrėti į akis, gal net trupučiuką paverkti, susitikti dienomis, naktimis, ir galbūt tik kartą metuose. Bet to karto užtenka. Ir kaip beprasmiška vis iš naujo bandyt palaikyti ryšį klausimais 'kaip sekasi', bet taip niekada ir neprisiruošti užduoti šį klausimą gyvai. 

Man reikia gyvų pokalbių. Ar tai tikrai taip sudėtinga?

Aš grįšiu. Ir tada nueisim kavos. Galbūt vyno. Iš naujo apkalbėsim dienas, savaites, amerikas, meiles, ir šiaip gyvenimus.

all we care 'bout is talking talking only me and you

Vaiduokliai

Trumpam sugrįžo (ne)mylimas Mančesterio vaiduoklis. Per pusę metų nelabai kas ir pasikeitė - tokios pačios liūdnos akys kaip ir kadaise, pasimetimas balse ir ilgos pauzės, Twin Peakso marškinėliai ir cigaretė lūpose. Jau buvau pamiršusi to dvimetrinio chemiko tylumą, nunarintą galvą ir momentus, kai pati svarstau, kodėl vis atsiduriu šalia tų, kurie turi iš prigimties liūdnas širdis. Šalia tų, kurie gydosi kitų žmonių jausmais arba tų, kurie pasimiršta dozėmis.
Jau seniai supratau, kad ne man lemta taisyti jų asmeninius klystkelius ir bandyti įnešti spindulių į jų sielas, tam prireiktų meilės, kuri šiuo metu klajoja kažkur toli. Todėl tik apkabinsiu. Kartu apsvaigsiu bare. Pabučiuosiu į kaktą. O tada nueisiu toliau mokytis fizikos. Tokios tos (ne)meilės.

No hope, no harm
Just another false alarm

Pirmas sniegas

Šiandien ryte snigo. Ne čia, kur esu, bet namie, kurie yra toli toli. Namie. Ką tik, kažkur už tūkstančių kilometrų, vidurnaktį naktinėjanti sesuo man priminė, kaip prieš keletą metų ankstų rytą ji atlėkė į mano kambarį krykštaudama dėl pirmo sniego ir norėdama mane pažadinti, kad pažiūrėčiau, kaip gražu už lango. Man visą gyvenimą tie momentai buvo tokie stebuklingi. Tas pirmas sniegas. O iškilus kelerių metų senumo vaizdiniams, staiga atsiminiau, kad šiąnakt aš ją sapnavau. Savo sesę, apsikabinusią ir miegančią kartu. Ir koks visiškas saugumo jausmas tai buvo. Bet man pirmo sniego teks dar palaukti.
Šiąnakt sapne dar rėkiau, kad žmogus, atėmęs tiek daug, pasiduotų. Bet sesuo pranešė, kad realybėje vyksta atvirkštinis dalykas. Kad pasiduoti ėmė vienas brangiausių žmonių pasaulyje. Ir kad jam užtektų dykumos ir nieko daugiau. Nes jis pavargo.

Vienas baisiausių dalyką, kai sapnai su realybe pradeda koreliuotis.

Paaugi, išaugi

Nustoti mylėti yra labai keistas dalykas. Truputį praktiška, truputį liūdna, truputį šviesiau. Lyg po ilgo sapno akys vėl plačiai atsiveria ir leidžia įjungti protui objektyvumą, o tada mylimojo auksiniai plaukai tampa nebe tokie auksiniai, o ir rašyti laiškai kažkokie truputį juokingi, o ir ta gera širdis nebeatsveria pamiršto gimtadienio. Nebemylėti. Vėjais lauk išbėga vaikiškas naivumas, o paskui nuseka ankstesnioji tavęs versija, kurios mylimojo plaukai vis dar žiba auksu kylant saulei. Ir tu stovi staiga šimtą metų pasenęs, ką tik išleidęs jaunesnį save.

O ką gi daryti, kai meilę išaugi.

Lady lights a cigarette
Puffs away, and winter comes
And she forgets. 

Išskris

Kartais noriu sulysti atgal į mamos gimdą. Noriu pasislėpti ten, kur šilta ir gera, kur nėra chaoso ir 
nusivylimo savimi, ir baimės, ir dar nereikia priimti sprendimų, noriu sugrįžti ten, į vienintelę saugią vietą nuo siaubų ir baubų. Arba į vakarus, kai mama dainuoja lopšines, o tėtis sūpuoja iki kol užmigsim. O susapnavus košmarą galima bėgti į tėvų lovą ir niekas, niekas pasaulyje nebegresia. Apsikabinti ir sakyti, kad niekada nepaleisi. Noriu ten, atgal, kur viskas amžina. 

O šilelis dainuoja:
Mano vaikeliai užaugs
Mano vaikeliai užaugs 
Ir išskris.

Dangus virš Berlyno

Kai virš vieno Londono oro uostų švietė mėnulis, iš burnų buvo galima išpūsti garus, širdys iš streso plakė kiek greičiau nei turėtų, mes stovėjome juodoj nakty laukdamos autobuso, turėsiančio mus nuvežti į kitą oro uostą, o aš svarsčiau, kiek dar daug transporto priemonių reikės pakeisti, norint parsirasti namo. 

<autobusas, skrydis, tramvajus> 

Kai saulė virš Bremeno kepino galvas, basi muzikantai džiazavo miesto aikštėj, mes, apsikrovusios nešuliais, bėgom jau prie dvylikto žmogaus klausti kelio iki stoties, o aš vėl svarsčiau, kaip gera būtų prisijungti prie Bremeno muzikantų. Jei tik turėčiau kartu savo smuiką. Ir nebūtume buvusios tokioje beviltiškoje situacijoje. Ir nereikėtų bėgti. 

<autobusas, skrydis, tramvajus, autobusas> 

Kai dangus virš Berlyno buvo kiauras, kai vėstant vakarui mes sėdėjome vietinėje kebabinėje ir valgėme vokiškas dešreles, aš bandžiau prisiminti paskutinę naktį, kada teko miegoti, ir dar kartą supratau - norėti reikia labai labai atsargiai. Nes tai gali išsipildyti netikėčiausiais momentais.

Aš juk visada norėjau į Berlyną. Tik niekada negalvojau, kad ten atsidursiu bandant parsigauti namo į Lietuvą. Tą akimirką, kai Londono oro uoste žvelgiau į tolstantį lėktuvą, mintyse suvokiau, kad laukia dar viena, niekad gyvenime neturėta situacija. Bijočiau suskaičiuoti, kiek tokių naujų situacijų susiklostė per šiuos metus. Tai užgrūdina. Taip užgrūdina, kad pavėlavus į skrydį nusijuoki ir galvoji, kad buvo ir blogiau. Buvo, kai a. pamiršo nupirkti man bilietą namo, pačios išskrido dažyti velykinių kiaušinių, o aš miegojau Glasgow oro uoste ir Velykas sutikau Palangoje prie jūros. Buvo, kai Bankoke ieškojome neegzistuojančios stoties. Buvo, kai pirmą kartą atvykau į Anglijos Mančesterį, nežinodama jokių kontaktų, adresų ar telefono numerių, apart viešbučio pavadinimo, kur turėjo vykti darbo interviu. Kai be veikiančio telefono blaškiausi po nepažįstamą miestą su visais lagaminais ir klausinėjau, kur yra Malmaison hotel. Buvo. Ir vis dėlto dar niekada gyvenime nesu pavėlavusi į skrydį. O labai reikėjo parsirasti namo. Ir turbūt nėra beviltiškesnės situacijos, kai nėra absoliučiai jokių skrydžių, autobusiukų, o tu pavargęs guli oro uoste, bandai atgaivinti strese ir adrenaline paskendusį kūną ir neturi jokių galimybių sugrįžti. 

- Už ką mums taip.

Nežinau. Ir net nepamenu, kada paskutinį kartą jaučiausi taip bejėgiškai. Tačiau su paskutine viltimi vėl kėliausi ieškoti sprendimų. 

London Stansted - Bremen.

Ką gi. Vokietija arčiau negu Anglija. Iš Bremeno iki Lietuvos? Kaip nors.

☾

Lijo. Sėdėjome apsiniaukusiame Berlyne nesipraususios ir nemiegojusios jau kelintą parą, laukėme paskutiniojo autobuso iki namų, pyškinau paskutiniąją juostą, svajojau apie alų ir dar vieną kebabą, nes dušas ir lova buvo per daug ne realu. Kuprinėje gulėjo prašvinkęs žuvies pyragas iš Anglijos, sausainių, kuriuos vežiau lauktuvėms, popierėliai. Priešaky - šešiolikos valandų kelionė autobusu. Tikiuosi, paskutiniu. Ne tokio Berlyno norėjau, bet ne visiems rūpi šie norai. Tuo labiau gyvenimui. 

Bet aš dar sugrįšiu. Tik gal kiek kitomis aplinkybėmis.

Berlin, 12th July, 2018

nothing else

Take me home

to raspberry fields

where cats in the trees

and my mum 

making pancakes for us

deja vu

Ir vėl dvi savaitės iki namų. Dar truputį. Ar galima, ar apskritai įmanoma gyventi nieko nelaukiant?

Įpratę gyvenimą padalinti į etapus, blogas - geras dienas, į dalykus, kuriuos reikia išgyventi, o tada -galbūt viskas bus gerai. Visada žinojau, kad kai praeina trečiadieniai, siela vėl įgauna deguonies vaikščioti žeme, o galbūt net kartais ir į kokią parduotuvę užsukti. Arba mėnulį pakalbinti. Jei lieki gyvas po trečiadienių, trumpą akimirką gali pasijusti nemirtingas, nes išgyvenai pusę savaitės. Nors žinau, kad kitiems antras kvėpavimas įsijungia tik sulaukus penktadienio vakaro. Ir kiekvienas sau tyliai kartoja

svarbiausia išgyventi šią savaitę ir viskas bus gerai

sekmadienio vakare

svarbiausia išgyventi dar vieną savaitę ir viskas bus tikrai gerai

po mėnesio

reikia pabaigti šiuos darbus ir viskas bus gerai

tada 

kai tik tai pabaigsiu, bus galima gyventi toliau

ir taip visą gyvenimą.

Jei greičiau nueisiu miegoti, greičiau ateis rytojus ir galėsiu kepti varškėčius ir gaminti mangų kremą. Laukiu kaip mažas vaikas, kuriam pažadėjo saldainį. Laukiu. Kaip ir namų, nutolusių dvejomis savaitėmis. Kaip visada, gyvenimas yra padalintas į mažas partijas, kurias sudaro skirtingo dydžio vis kitas laukimas. O didelį laukimą gali padalinti į dar mažesnes atkarpėles. Laukiu rytojaus varškėčių, tada laukiu draugės, tada laukiu namų, o apskritai laukiu bendrasielio, meilės ir kambario su baltu fortepijonu ir langais į jūrą.

Laukiu. O tai visada apsunkina procesą, kai teisingesnis sprendimas būtų kvėpuoti tuo, kuo esu dabar. Apsikabinti save ir pasakyti, kad viskas ne bus gerai. Viskas yra gerai. Net jeigu ir nelabai.

Pa(si)mesti

Vėl sapnuoju.

5 kartai (o gal ir daugiau) ir vėl užklumpa ta pati baimė. Į metalais kaustytą dėklą guldau instrumentą ir per pusę miesto 23 autobusu beldžiuosi pas Ją, pas Tą, kurios aš taip bijojau ir taip niekada neprisijaukinau. Dar pati nežinau, kaip per 12 metų galima nepamilti žmogaus, kuris moko groti. Laiko mažėja, bet rankos svyra - kažkur prabėgo pusė metų. Kur aš buvau? Šeši (o galbūt ir daugiau) mėnesių be grojimo. Bijau, nes nebemoku. Dvylika metų mokėjau, o dabar visa, kas liko, tai stiklinės akys ir mediniai pirštai, kuriais nebepažįstu smuiko. Bijau, nes nesuvokiu. Pusė metų. Kur buvau dingusi? Lyg pabudusi iš sapno, kuriame praleidau daug mėnesių, pražiopsojau gyvenimą. Nebemoku. Vėjais pasileido garsai, kurių nebesuprantu, tačiau užvis blogiausia yra tai, kad net nepamenu, kur, kada, kodėl įvyko lūžis, kai pradėjau pamesti muziką.
Kaip galima pamesti dalyką, kuriuo gyvenai dvylika metų?

Tbilisyje radau fortepijoną. Aptemusia nuo vyno sąmone matau save plaukiančią link klavišų. Nežinau, ar tai buvo alkoholis, ar nesusikaupimas, ar pusė metų be muzikos daro savo. Nesugebėjau sugroti to, ką mokėjau šeštoje klasėje. Juokiausi kartu su svetimšaliais, bet visos kūno ląstelės traukėsi iš liūdesio. Nes tai nebuvo sapnas. Aš ją pamečiau.

Dvi savaitės iki namų. Dvi savaitės iki balagano, betvarkės, triukšmo, meilės ir tos vietos, kur galbūt pavyks save surankioti.