Vėl sapnuoju.
5 kartai (o gal ir daugiau) ir vėl užklumpa ta pati baimė. Į metalais kaustytą dėklą guldau instrumentą ir per pusę miesto 23 autobusu beldžiuosi pas Ją, pas Tą, kurios aš taip bijojau ir taip niekada neprisijaukinau. Dar pati nežinau, kaip per 12 metų galima nepamilti žmogaus, kuris moko groti. Laiko mažėja, bet rankos svyra - kažkur prabėgo pusė metų. Kur aš buvau? Šeši (o galbūt ir daugiau) mėnesių be grojimo. Bijau, nes nebemoku. Dvylika metų mokėjau, o dabar visa, kas liko, tai stiklinės akys ir mediniai pirštai, kuriais nebepažįstu smuiko. Bijau, nes nesuvokiu. Pusė metų. Kur buvau dingusi? Lyg pabudusi iš sapno, kuriame praleidau daug mėnesių, pražiopsojau gyvenimą. Nebemoku. Vėjais pasileido garsai, kurių nebesuprantu, tačiau užvis blogiausia yra tai, kad net nepamenu, kur, kada, kodėl įvyko lūžis, kai pradėjau pamesti muziką.
Kaip galima pamesti dalyką, kuriuo gyvenai dvylika metų?
Tbilisyje radau fortepijoną. Aptemusia nuo vyno sąmone matau save plaukiančią link klavišų. Nežinau, ar tai buvo alkoholis, ar nesusikaupimas, ar pusė metų be muzikos daro savo. Nesugebėjau sugroti to, ką mokėjau šeštoje klasėje. Juokiausi kartu su svetimšaliais, bet visos kūno ląstelės traukėsi iš liūdesio. Nes tai nebuvo sapnas. Aš ją pamečiau.
Dvi savaitės iki namų. Dvi savaitės iki balagano, betvarkės, triukšmo, meilės ir tos vietos, kur galbūt pavyks save surankioti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą