deja vu

Ir vėl dvi savaitės iki namų. Dar truputį. Ar galima, ar apskritai įmanoma gyventi nieko nelaukiant?

Įpratę gyvenimą padalinti į etapus, blogas - geras dienas, į dalykus, kuriuos reikia išgyventi, o tada -galbūt viskas bus gerai. Visada žinojau, kad kai praeina trečiadieniai, siela vėl įgauna deguonies vaikščioti žeme, o galbūt net kartais ir į kokią parduotuvę užsukti. Arba mėnulį pakalbinti. Jei lieki gyvas po trečiadienių, trumpą akimirką gali pasijusti nemirtingas, nes išgyvenai pusę savaitės. Nors žinau, kad kitiems antras kvėpavimas įsijungia tik sulaukus penktadienio vakaro. Ir kiekvienas sau tyliai kartoja

svarbiausia išgyventi šią savaitę ir viskas bus gerai

sekmadienio vakare

svarbiausia išgyventi dar vieną savaitę ir viskas bus tikrai gerai

po mėnesio

reikia pabaigti šiuos darbus ir viskas bus gerai

tada 

kai tik tai pabaigsiu, bus galima gyventi toliau

ir taip visą gyvenimą.

Jei greičiau nueisiu miegoti, greičiau ateis rytojus ir galėsiu kepti varškėčius ir gaminti mangų kremą. Laukiu kaip mažas vaikas, kuriam pažadėjo saldainį. Laukiu. Kaip ir namų, nutolusių dvejomis savaitėmis. Kaip visada, gyvenimas yra padalintas į mažas partijas, kurias sudaro skirtingo dydžio vis kitas laukimas. O didelį laukimą gali padalinti į dar mažesnes atkarpėles. Laukiu rytojaus varškėčių, tada laukiu draugės, tada laukiu namų, o apskritai laukiu bendrasielio, meilės ir kambario su baltu fortepijonu ir langais į jūrą.

Laukiu. O tai visada apsunkina procesą, kai teisingesnis sprendimas būtų kvėpuoti tuo, kuo esu dabar. Apsikabinti save ir pasakyti, kad viskas ne bus gerai. Viskas yra gerai. Net jeigu ir nelabai.