Dangus virš Berlyno

Kai virš vieno Londono oro uostų švietė mėnulis, iš burnų buvo galima išpūsti garus, širdys iš streso plakė kiek greičiau nei turėtų, mes stovėjome juodoj nakty laukdamos autobuso, turėsiančio mus nuvežti į kitą oro uostą, o aš svarsčiau, kiek dar daug transporto priemonių reikės pakeisti, norint parsirasti namo. 

<autobusas, skrydis, tramvajus> 

Kai saulė virš Bremeno kepino galvas, basi muzikantai džiazavo miesto aikštėj, mes, apsikrovusios nešuliais, bėgom jau prie dvylikto žmogaus klausti kelio iki stoties, o aš vėl svarsčiau, kaip gera būtų prisijungti prie Bremeno muzikantų. Jei tik turėčiau kartu savo smuiką. Ir nebūtume buvusios tokioje beviltiškoje situacijoje. Ir nereikėtų bėgti. 

<autobusas, skrydis, tramvajus, autobusas> 

Kai dangus virš Berlyno buvo kiauras, kai vėstant vakarui mes sėdėjome vietinėje kebabinėje ir valgėme vokiškas dešreles, aš bandžiau prisiminti paskutinę naktį, kada teko miegoti, ir dar kartą supratau - norėti reikia labai labai atsargiai. Nes tai gali išsipildyti netikėčiausiais momentais.

Aš juk visada norėjau į Berlyną. Tik niekada negalvojau, kad ten atsidursiu bandant parsigauti namo į Lietuvą. Tą akimirką, kai Londono oro uoste žvelgiau į tolstantį lėktuvą, mintyse suvokiau, kad laukia dar viena, niekad gyvenime neturėta situacija. Bijočiau suskaičiuoti, kiek tokių naujų situacijų susiklostė per šiuos metus. Tai užgrūdina. Taip užgrūdina, kad pavėlavus į skrydį nusijuoki ir galvoji, kad buvo ir blogiau. Buvo, kai a. pamiršo nupirkti man bilietą namo, pačios išskrido dažyti velykinių kiaušinių, o aš miegojau Glasgow oro uoste ir Velykas sutikau Palangoje prie jūros. Buvo, kai Bankoke ieškojome neegzistuojančios stoties. Buvo, kai pirmą kartą atvykau į Anglijos Mančesterį, nežinodama jokių kontaktų, adresų ar telefono numerių, apart viešbučio pavadinimo, kur turėjo vykti darbo interviu. Kai be veikiančio telefono blaškiausi po nepažįstamą miestą su visais lagaminais ir klausinėjau, kur yra Malmaison hotel. Buvo. Ir vis dėlto dar niekada gyvenime nesu pavėlavusi į skrydį. O labai reikėjo parsirasti namo. Ir turbūt nėra beviltiškesnės situacijos, kai nėra absoliučiai jokių skrydžių, autobusiukų, o tu pavargęs guli oro uoste, bandai atgaivinti strese ir adrenaline paskendusį kūną ir neturi jokių galimybių sugrįžti. 

- Už ką mums taip.

Nežinau. Ir net nepamenu, kada paskutinį kartą jaučiausi taip bejėgiškai. Tačiau su paskutine viltimi vėl kėliausi ieškoti sprendimų. 

London Stansted - Bremen.

Ką gi. Vokietija arčiau negu Anglija. Iš Bremeno iki Lietuvos? Kaip nors.

☾

Lijo. Sėdėjome apsiniaukusiame Berlyne nesipraususios ir nemiegojusios jau kelintą parą, laukėme paskutiniojo autobuso iki namų, pyškinau paskutiniąją juostą, svajojau apie alų ir dar vieną kebabą, nes dušas ir lova buvo per daug ne realu. Kuprinėje gulėjo prašvinkęs žuvies pyragas iš Anglijos, sausainių, kuriuos vežiau lauktuvėms, popierėliai. Priešaky - šešiolikos valandų kelionė autobusu. Tikiuosi, paskutiniu. Ne tokio Berlyno norėjau, bet ne visiems rūpi šie norai. Tuo labiau gyvenimui. 

Bet aš dar sugrįšiu. Tik gal kiek kitomis aplinkybėmis.

Berlin, 12th July, 2018