take me out tonight

Kapt
už lango
brrr
kaip šalta
4 klasės choro dainelė.
Kapt.
Sako, kad dainą išmesti iš galvos padėtų tik visų žodžių žinojimas.
Kapt.
Beviltiška.
Kapt.
Žinojau, kad lauke lyja.
Kapt.
Tačiau šį kartą stebėjau ne kapsinčius lietaus lašus.

Kapt.

Raudoni lašeliai ir vėl sudarkė tobulą baltą.
Įsirėmusi į viešbučio kriauklę ir veidrodyje stebėdama kraujo upeliais plūstantį savo veidą galvojau, kiek mažai ištyrinėjau Mančesterio. Aštuoniasdešimtųjų barai, hipsteriškos kavinės su prasta kava, prekybos centrai, studentiški kabakai persmelkti šalčio, bet su daug alkoholio ir pasibaigusio tualetinio popieriaus rulonų kolekcija, neaiškaus plauko vietovės beieškant darbų. Tai viskas? Matant pusę raudono ir pusę pabalusio veido peršasi klausimas, ar įdomu būtų aplankyti miesto ligoninę. Kai kuriais aspektais tai visada atrodė gąsdinančiai romantiška. Siųsčiau kalėdinius atvirukus iš baltų palatų, būčiau baltas angelas ir su ilgais baltais naktiniais lakstyčiau ligoninės koridoriais pasruvusia nosimi. Nieko panašaus nebūtų, bet juk galima svajoti.

Kapt.

Smegenys dažnai mėgsta iš smulkių dalykų kurti nebūtas istorijas. Taip jau būna, kai ima trūkti nuotykių.

Kapt.

Eidama per miestą, striukės kišenėje gniaužiau nosinę, kurią buvau pasiruošusi ištraukti bet kurią sekundę, jei kartais mano nosis nuspręstų 8 kartą pasrūti raudonais upeliais. Turbūt mama pasakytų, kad man reikia grįžti į normalų rėžimą. Eiti miegoti, nepervargti darbe, normaliai valgyti. Tačiau kai į rutiną po truputį ėmė veržtis nauji vėjai, normalaus rėžimo neliko nė kvapo.

Kapt.

Sukaupęs drąsą, s. skubiai pakštelėjo skruostan, bet viskas, apie ką galėjau tuo metu galvoti, buvo manęs laukiantis uberis už 8 svarus namo.
s. sakė, kad esu evil person, bet turbūt negalvojo, kad sudaužysiu jam širdį. Aš irgi negalvojau.

Kapt.

Džiazas, džiazas, džiazas. Kodėl visi esantys čia taip myli džiazą? Myli jie, aš irgi pradedu įsimylėti.
Čia atvedė dar vienas britų muzikantas. Sakė, tai viena geriausių vietų Mančesteryje. Tačiau jei nemėgstu džino, neaišku, ar galėsime būti draugais. Džinas man patiko, bet jis nemėgsta vyno. Turbūt dėl to nieko ir neišeis. Nors šokti buvo gera. Tegyvuoja džiazas!

Kapt.

Jis nebuvo iš Berlyno, bet priminė vieną tokių. Net jei Berlyne niekada nebuvau. Dvimetrinis chemikas, pamirštantis pavalgyti, geriantis pigų vyną, o paskutinius centus išleidžiantis vinilams. Mačiau jį antrą kartą, jis man gamino vakarienę ir kalbėjo apie Otis Reddingą, Dostojevskį ir britiškus mokesčius, o jam prasižiojus, aš vis iš naujo nustebdavau, kaip gražiai skamba jo balsas. Gal kartais to ir tereikia. Gal vėl laikas grįžti į prastų sprendimų laikotarpį. Jis buvo Smiths'ų muzika, nužengusi iš 80ųjų Mančesterio. O juk Smiths'us aš myliu. Ir čia Mančesteris.

Take me out tonight
Where there's music and there's people
And they're young and alive

Kapt.

- Kaip sekasi?

Nežinau, kaip reikėtų atsakyti į šį klausimą. Ieškau papildomų širdies dūžių. Gal tai padės pasiekti skrydis į Ispaniją už 10 svarų. O gal džiazas. Gal juodas angelas ant chemiko šonkaulių. Kaip man sekasi? Geriu vyną su nepažįstamaisiais, daužau širdis, valgau šlamštą, galbūt pradedu įsimylėti, skaičiuoju kartus, kai iš nosies pasipila kraujo upeliai, bėgu nuo kontrolierių, į darbo pokalbius vaikštau kaip į eilinius susitikimus su draugais. Pasiilgau mamos blynų. O visa kita turbūt neblogai.