Šiandien ryte snigo. Ne čia, kur esu, bet namie, kurie yra toli toli. Namie. Ką tik, kažkur už tūkstančių kilometrų, vidurnaktį naktinėjanti sesuo man priminė, kaip prieš keletą metų ankstų rytą ji atlėkė į mano kambarį krykštaudama dėl pirmo sniego ir norėdama mane pažadinti, kad pažiūrėčiau, kaip gražu už lango. Man visą gyvenimą tie momentai buvo tokie stebuklingi. Tas pirmas sniegas. O iškilus kelerių metų senumo vaizdiniams, staiga atsiminiau, kad šiąnakt aš ją sapnavau. Savo sesę, apsikabinusią ir miegančią kartu. Ir koks visiškas saugumo jausmas tai buvo. Bet man pirmo sniego teks dar palaukti.
Šiąnakt sapne dar rėkiau, kad žmogus, atėmęs tiek daug, pasiduotų. Bet sesuo pranešė, kad realybėje vyksta atvirkštinis dalykas. Kad pasiduoti ėmė vienas brangiausių žmonių pasaulyje. Ir kad jam užtektų dykumos ir nieko daugiau. Nes jis pavargo.
Vienas baisiausių dalyką, kai sapnai su realybe pradeda koreliuotis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą