Trumpam sugrįžo (ne)mylimas Mančesterio vaiduoklis. Per pusę metų nelabai kas ir pasikeitė - tokios pačios liūdnos akys kaip ir kadaise, pasimetimas balse ir ilgos pauzės, Twin Peakso marškinėliai ir cigaretė lūpose. Jau buvau pamiršusi to dvimetrinio chemiko tylumą, nunarintą galvą ir momentus, kai pati svarstau, kodėl vis atsiduriu šalia tų, kurie turi iš prigimties liūdnas širdis. Šalia tų, kurie gydosi kitų žmonių jausmais arba tų, kurie pasimiršta dozėmis.
Jau seniai supratau, kad ne man lemta taisyti jų asmeninius klystkelius ir bandyti įnešti spindulių į jų sielas, tam prireiktų meilės, kuri šiuo metu klajoja kažkur toli. Todėl tik apkabinsiu. Kartu apsvaigsiu bare. Pabučiuosiu į kaktą. O tada nueisiu toliau mokytis fizikos. Tokios tos (ne)meilės.
No hope, no harm
Just another false alarm
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą