Ir tą akimirką norėjosi apsiverkti, kaip viskas staiga susidėliojo į vietas. Per porą sekundžių atsiskyrė pelai nuo grūdų ir aš supratau, koks nepakeičiamai ir neapsakomai didelis skirtumas yra tarp tų, kurie iš įpratimo niekada nepaliaus klausti 'kaip tau sekasi', bet neturės jokios intencijos nors vieną kartą metuose susitikti gyvai ir iš tikrųjų suprasti atsakymus, ir tų, kurie ilgą laiką tylėję, tiesiog parašys: pasiilgau tavęs. Kurie neklausinės, bet lauks sugrįžtant.
Spoksojau į senas fotografijas ir mintyse atkūrinėjau senus pokalbius. Vėl iš naujo bandžiau suprasti keistas senų vaiduoklių filosofijas, (ne)meiles ir klausimus, į kuriuos pavargau atsakyti. Žmonių santykiai kartais būna baisiai sudėtingas dalykas. Bet tą momentą, kai kažkur iš tolimo Vilniaus krašto atėjo žinutė 'grįžk', aš supratau, kaip viskas yra paprasta. Man reikia apkabinti. Išklausyti, o tada pačiai pasakoti savo istorijas. Kartu juoktis, žiūrėti į akis, gal net trupučiuką paverkti, susitikti dienomis, naktimis, ir galbūt tik kartą metuose. Bet to karto užtenka. Ir kaip beprasmiška vis iš naujo bandyt palaikyti ryšį klausimais 'kaip sekasi', bet taip niekada ir neprisiruošti užduoti šį klausimą gyvai.
Man reikia gyvų pokalbių. Ar tai tikrai taip sudėtinga?
Aš grįšiu. Ir tada nueisim kavos. Galbūt vyno. Iš naujo apkalbėsim dienas, savaites, amerikas, meiles, ir šiaip gyvenimus.
all we care 'bout is talking
talking only me and you
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą