Aptarimas

2016 aptariant.

Kaip apibūdinčiau praėjusius metus: kažkas tokio suaugėliško, keisto, kitokio, nesavo, bet vis dėlto gero. Tai kitokie metai.
Metai, kai pamečiau dalį senosios savęs, bet atradau kai ko naujo.
Tai metai, kai išmokau pykti.
Tai metai, kai išsiaiškinau nors kiek aiškesnę savęs ateityje viziją.
Tai metai, kai įsimylėjau Nick Cave ir Debiusi.
Metai, kai pradėjo trūkti dalykų, kurie jaudintų, todėl tai ir metai, kai pradėjau krėsti kvailystes. O galbūt man daug kas neberūpi. Bet kuriuo atveju neužmiršiu nuogų maudynių naktį, čiuožinėjimo nuo kalniukų žiemą, leidusio prisiminti vaikystę, karaokės dainų kruize pakeliui į Stokholmą, nuo šokių nulūžusios baro nuolaužos, paskutinių vasaros minučių su Rodriguezo dainom ir r. žinutės, dainavimo su p. supantis ant supynių, filmo filmavimo kartu su u., savęs, užmigusios prie u. klozeto, gerų laukų paieškos brendant per beveik pelkes. Daugybė koncertų, saulėlydžių, verksmų, atsisveikinimų, pokalbių kepyklėlėse ir baruose. Daug daug daug ko nutiko.
Tai metai, kai atstūmiau nemažai žmonių. Kai ko išbraukti iš savo gyvenimo nenorėjau, bet reikėjo, kai ką - privalėjau, dar kiti - per daug neįdomūs, kad gaiščiau savo laiką. Visgi visus atvejus dengė tai, kad tai metai, kai įgavau ryžto sakyti tiesą kitiems, kartu susidėliodama savus prioritetus.
Toliau - tai galybės naujų žmonių, be proto įdomių pažinčių metai: afrikietis, norėjęs mane vesti, jūreiviai, kažkada vaišinę romu, baikeristas šefas, visiškas melomanas iš „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu", turkas, mokęs saulės pasveikinimo, vyras, kiekvieną dieną išgeriantis po 10 špricų, šokėja, su kuria ėjom paplūdimiu ir kalbėjome apie žmones. Ir daug daug kitų. Mano gyvenime nė vienas neužsibuvo. Tai metai, kai sutikau galybę nuostabių, bet baisiai laikinų asmenų. Džiugu tiesiog tai, kad iš tų momentų aš ir ėmiau tą momentinį džiaugsmą su mintimi, kad viskas vyksta dabar ir čia, be jokių intencijų ateičiai.
Tai metai, kai išlaisvėjau.
Daugiau nebežinau. Nors pusė šių metų pamiršta. Sakiau, kad tikrai rašysiu daug daugiau.
Ir dar. Metai, kai buvo daug daug neišmiegotų naktų.

Kaukėtos juodaplaukės

Naktį dainavau roką San Franciske ir vaikiausi baltus triušius.

Rytoj aš keistuolė pamišėlė, skraidžiojanti bibliotekos koridoriais ir renkanti knygas apie okultizmą. 

Poryt aš diva, Niujorko baruose viliojanti moteris, gal ir vyrus.

Užporyt aš šventikė, sveikinanti saulę nuo Tibeto šventyklos.

Aš sekretorė, už atlygį perkanti gražias užuolaidas ir laisvalaikiu mėgstanti lankstyti origami, aš romu prasmirdęs jūreivis, mylintis meną ir kačiukus, aš pavyzdinga mokinė, maištaujanti prieš tėvus, aš madona, kurios nori visi, aš kunigas, šniojantis koksą ir skaitantis Hemingvėjų.

Jeigu išvažiuočiau toli, ar galėčiau susikurti save iš naujo?

Šiandien vėl buvau Grace Slick. 

Žiūriu į veidrodį. Ten - ryžaplaukė mergaitė, labai mylinti pasaulį ir pistacijas, kurių neįperka, mylinti vasarinį lietų ir verkianti per animacinius filmus, kai pyksta - ji mėto daiktus ir žnaibo save, kai bijo - spaudinėja kumščius, o kai ji laiminga - dainuoja ir kalbasi su mėnuliu. Nusisuku ir vėl pažvelgiu į veidrodį - dabar įžūliomis akimis spokso juodaplaukė maištininkė, kuri greičiausiai rengiasi ryškiais 80's drabužiais, vairuoja motociklą, rytais balkone geria juodą kavą ir rūko cigaretes, o apskritai - tai jai nusišvilpt ant taisyklių. 

Nusiėmiau namuose rastą besimėtantį peruką ir pasakiau, kad noriu tokių plaukų. Man pasakė - netinka. Nebėra tikrosios manęs.
- O kaip tu įsivaizduoji tokius plaukus turinčią žmogystą?
Maištininkas. Nusispjauna ant normų.
Bet tuomet kaip čia yra, kad mūsų išvaizda formuoja asmenines savybes? Ar pačios išvaizdos detalės tarsi reikalauja atitinkamai elgtis? Tuomet tai labai panašu į stereotipus, kada kiti tikisi, kad žmogus elgsis taip, kaip paprastai elgiasi tokius plaukus, tokias akis, tokias kojas ar užpakalį turintys žmonės.

Vėl užsidėjau peruką. Jaučiausi kitaip, tarsi priešais stovėtų visai kitoks asmuo. Jei iš tikrųjų turėčiau tokius plaukus, turbūt ir elgčiausi kitaip. Keista, kad tokia paprasta smulkmena gali padėti sukurti visiškai kitokią asmenybę. Tik vis dar nežinau, ar visiškai pakeitus išvaizdą ir išvažiavus kur toli, tikrai būtum pajėgus susikurti kitokį save? Ar prasiveržtų senosios tavęs savybės, o gal atvirkščiai, pati išvaizda reikalautų tam tikrų savybių, kurios verstų keistis?
Būtų įdomu susikurti kitokį save. Keliaujant iš vietos į vietą susikurti veikėją, kuriuo šį kartą būsi, ir būti juo visą dieną. O po to vėl iš naujo. Gal tai padėtų atrasti tai, kas iš tiesų esi.