Pagalvojau, kad jei kada nors ateityje (kai būsiu jau visai didelė ir (galbūt) protinga) trokšiu sugrįžti į senesnius laikus, tai nemaža tikimybė, kad norėsiu sugrįžti būtent į tai, kas vyksta dabar. Nors iš tiesų, tai nevyksta nieko ypatingo. Spalio devintoji buvo beveik tokia pati kaip dalis šių metų. Grojimas, pokalbis su mama, ilgas kelias 23 autobusu, kibinas su pievagrybiais kepyklėlėje, ausinukai ir pasivaikščiojimas lietui lyjant, vėl pokalbiai su šeima, morkų pjaustymas, mamos apkabinimas ir nuojauta, kad ji moka skaityti mintis, youtube video įrašai ir atsitiktinių faktų naršymas internete, naktinis maistas prieš miegą ir senų pokalbių skaitymas. Tačiau šitą rutiną lydi jausmas, kad visi šie dabar vykstantys aplinkiniai dalykai visada liks čia pat. Kad grįžus iš Vilniaus, mama visada iškeps blynų. Kad suskaudus dantį, tėtis visada nuveš pas dantistę. Kad įėjus į namus, Lordis visuomet atneš šlepetę (nesvarbu, kieno ji bebūtų). Kad rytą įėjus į sesės kambarį, ji eilinį kartą šoks iš lovos, nes pramiegojo. Visiškas saugumas. Ir nesvarbu, kiek pasikeitimų vyktų asmeniniame gyvenime už namų sienų, kiek naujovių ir perversmų keistų mano gyvenimą kita linkme, kol kas vis tiek dar likęs jausmas, kad grįžus namo, viskas liks lygiai taip pat. Ir kad čia nieko blogo niekada nenutiks.
Esu tikra, kad kada nors, kai galvą užės suaugėliški vargai, padaryčiau viską, kad sugrįžčiau į šitą būseną, kai visiškai saugi eilinį kartą naktinėju savo kambaryje ir kol kas dar tik mąstau apie būsimus ateities pasikeitimus. Kol kas dar viskas amžina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą