Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2015 m. lapkričio 22 d., sekmadienis

Nežinia kas

Gyvenimas ne visada toks, kokį įsivaizduoji. Jis eina savo keliu. O tu eini savuoju. (Allesandro Baricco "Jūra Vandenynas")
Ir vėl klimpstu į nuo realybės tolstančią galaktiką. Galbūt to priežastimi būtų galima laikyti vėl grįžtantį keistą nerealumo jausmą skaitant knygas, kuomet imu plaukioti. O galbūt tas mintis, besisukančias aplink kartą matytus veidus, galimybes ir pasirinkimus, daugybę pasirinkimų. Viltis, kad kas nors pasisuks kitaip ir eilinį susitaikymą su esama padėtimi. Galbūt žemės nesiekimo priežastis yra muzika. O galbūt tik ruduo. Bet vis dažniau jaučiuosi taip, lyg suprasčiau tai, ko nederėtų suprasti. Taip ir leidžiuosi nešama keistų vėjų, retkarčiais švelniai dvelkiančių eilinėje kasdienybėje, priverčiančių tolti nuo ten, kur esu. Kavos ir knygų kombinacija, nešanti link beprotybės, muzika ir lėti pasivaikščiojimai - minčių ir vienatvės narpliojimai. 
Ir kartoju, kad viskas bus gerai, tik nežinia, kur ir kaip. Ir kada.
Galbūt dar ne laikas.
My dear little sister...

Ir vis labiau jaučiasi mandarinų kvapas. Nė nenorėdama, per anksti imu jausti Kalėdas...
-Gertrūda.

2 komentarai:

Aušrinė Kurgonaitė rašė...

galiu prijausti. pažįstama sielos būsena.
nemoku rašyti normalių komentarų, bet noriu pasakyt, kad man tikrai patiko šitas įrašas.

Gertrūda rašė...

O aš vis susimąstau, ar mano šiuos minčių raizginius kas nors supranta... Ačiū, Aušrine :)