Jau beveik pietūs, aš vis dar pataluose, juose kažkur mėtosi kolonėlės, iš kurių Abudu dainuoja apie pavasarį, o už lango - pilka. Viena smegenų dalis bando įjungti pavojaus aliarmą dėl begalybės darbų, numatančių bemiegę naktį, kita dalis nugali - kaip ir visą laiką - dar vis mieganti, rami ir sekmadieniška. Stresas palauks.
Anksčiau tokių sekmadienių turėdavau labai daug, dabar - kažkas ne taip, tad atsitiktiniu būdu vėl netyčia pagavus sekmadieniško sekmadienio nuotaiką, sugrįžtu į senąją ir truputį pamirštąją save. Ir tada nereikia nieko daugiau, kaip savęs pačios su tais visais savais dalykais.
Sekmadienio proga apmąstant gyvenimą, pamąsčiau, kad apskritai tariant, pats šis ruduo kažkoks ne toks. Man taip reikėjo tų spalvų ir to ramybiško šviesaus liūdesio, tačiau vietoj to - šnipštas. O galbūt tiesiog nėra dalyko, įprasminančio rudenį. Kas čia žino.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą