Iš stebuklingų momentų.
Kai dangus buvo kiauras, kai batai buvo gražiai išryškėję nuo balų, kai mane nuo pasaulio skyrė iš ausinių sklindantis Dvariono koncertas, ėjau gatve. Vienoj rankoj smuikas, kitoj - skėtis, karts nuo karto svyruojantis į šalis dėl nesugebėjimo jo nulaikyti apsunkusiomis rankomis. Iš dangaus pylė ir pylė, ir aš pagalvojau, kad neįsivaizduoju savęs kitokios - be grojimo, be tų visų nešulių, be grįžimo vėlai vakare, be melancholiškų pasivaikščiojimų. be rudens. Taip ir turi būti. Tad aš ir ėjau, kaip ir kiekvieną dieną, tik šį kartą kažko pasijaučiau kaip viena iš tų vienatviškų lietuvių rašytojų, šviesiai liūdnai žiūrinčių į pasaulį. Kaip viena iš jų, tų dar jaunų ir naivių inteligentų, kurių knygas skaitome ir kurių istorijas mokomės apie tiesos ieškojimą, dažnai pasibaigiantį tragiškai ištikusiu likimu. Tų, kurie viską išjaučia iki galo. Kad ir lietų. Visai kaip aš. Ir kad galbūt kažkada vienas jų lygiai taip pat ėjo apkrovęs tiek kūną, tiek širdį visais įmanomais dalykais, kartu galvodamas, kaip vis dėlto kartais gera eiti per lietų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą