Look up into the stars and you're gone.

Look up into the stars and you're gone.
Look up into the stars and you're gone.

2016 m. lapkričio 4 d., penktadienis

Kvailystės

Likus keletui metrų iki tikslo, įslinkau į besisukančias duris. Žinojau, kad tuoj pamatysiu nepažįstamąjį. Imu žvalgytis ir kuomet žvilgsniai susitinka, suvokiu, kokia keista kartais gali būti neišvengiamybė.

-Vieniši žmonės pridaro nesąmonių.
Galbūt. Bet nesąmonių pridaro dar ir tokie žmonės, kurie yra išsiilgę savo paties širdies plakimo, o tai - ne tas pats. Dar neišsiaiškinau, kaip galima pasiilgti savo širdies besidaužymo, kai gyvenimas ir taip dažnai pastato į tokias situacijas, kuriose belieka mąstyti „ką aš vėl pridirbau" ir kuriose širdis turėtų šokti iš krūtinės. Ir visgi taip nėra. Ryškios spalvos pasidarė per daug pilkos, tad adrenalino ar bent kažko, kas paįvairintų gyvenimą, pradedi ieškoti ten, kur įprastom aplinkybėm net nelįstum.

-Visada įdomu pabendrauti su naujais žmon..
-NE.
Neišvengiamybė. Štai ką pajaučiau, žengdama link žmogaus, kuris iš mano gyvenimo atims ilgiausias dvi valandas ir kuris, vis dėlto, buvo mano paties pasirinkimas, nors tai suvokiau ir per vėlai. Nežinau, ar reikia džiaugtis, ar reikia verkti, kai naujas žmogus vienu metu gali taip pakelti tavo paties savivertę, tačiau pats kartu vis labiau slysdamas dugno link. Tačiau negaila - į tuštumą bet kokiu atveju krito pati tuštuma - žmogus, į kurį pažvelgus, žvelgi kiaurai, nes ten nėra nieko, tik pilkuma. Neminėkit žavesio, neminėkit požiūrio, neminėkit tikslų. Šios sąvokos ne visiems pažįstamos. Priežastis paprasta - kai kurie šių dalykų tiesiog neturi. Viskas, ką jie pasakys apie mėgstamą filmą, bus „ten buvo prasmė, privertė susimąstyti". Apie diskusijos užvedimą net negalvokit. Daugiausia, ko sulauksit, bus linkčiojimai ir „na gal tavo ir teisybė". Tad ar man gaila savo laiko, iššvaistyto beveik mano vienos monologui su persona, žaviai atrodžiusia internete? Ar man gaila tų dviejų valandų pasimatymui su nepažįstamuoju? Sunku pasakyti. Imu iš gyvenimo viską ir mokausi iš visko. Žinoma, tas valandas su dideliu noru būčiau paaukojusi kambario tvarkymui, tačiau susiklosčiusios aplinkybės pakėlė ne tik savivertę, bet ir privertė pamąstyti, ar ieškant pamesto širdies trankymosi , verta kristi dugno link, kartu su visa ta pilkuma? 

Apie tai dar mąstau. Matyt, tai reiškia, kad dar tikrai iškrėsiu ką nors labai labai durno.

Komentarų nėra: