Sapnas

Ne taip seniai įsigijau didelę žalią knygą užrašams - kad kada nors vėliau savo mintis galėčiau skaityti ne tik internetinėje plotmėje, bet ir matyti savo ranka rašytus žodžius.

Gerai, nes ten rašau dalykus, kurių nerašau niekur kitur. 

Blogai, nes užima daug laiko. 

Ir dar blogiau, nes net ir ten kai kurių dalykų nerašau, nes bijau.

Sapnavau sapną. Apie mirtį (daugiau nieko nesakysiu). 

Paprastai esu įpratusi ryte užrašyti bent užuominas apie sapnus. Pavyzdžiui, apie tai, kad kažkada naktinėj vizijoj buvau bulvė. Buvau mirusi laumė. Dar kitą kartą šokau, šokau, kol galiausiai nulūžau. Kartu su banditų gauja bėgau popierinių origamių gatvėje. Išgelbėjau mergaitę. Ėjau į klubą šalia vandenyno. Visa tai atsimenu, nes daug ką užrašau. Bet tą kart šito padaryt nesugebėjau dėl baimės, kad užrašius, sapnas taps realus. Naktinės proto vizijos - fantazijos kartais gali labai išgąsdinti, ypač atsibundant su ašaromis akyse. Tad šį kartą be užrašų. Gal ir geriau, kad kai kas lieka tik galvoje. Niekur kitur - dėl visa ko.